Kiekvienas žmogus gyvenime patiria pažeminimus, ar tai būtų šeimoje, mokykloje, darbovietėje. Pažeminimo aktas, kurį asmuo patiria iš savo artimojo (kuo jis artimesnis, tuo pažeminimas skausmingesnis) spontaniškai kelia negatyvų, beprasmišką jausmą. Pažemintas žmogus dažnai visokiais būdais siekia atstatyti teisingumą. Vis dėlto, krikščionis, siekiantis supanašėti su Kristaus žmogiškosios egzistencijos vidine laikysena, stengiasi pažeminimą suprasti ir jį pozityviai priimti. Pozityvus pažeminimo priėmimas virsta nusižeminimu vardant Kristaus. Kaip tik iš čia žmogui išnyra pažeminimo ir nusižeminimo santykio problema. Neretai iškyla kupinas įtampos klausimas: kodėl turiu nusižeminti, jei buvau pažęmintas neteisingai? Šio santykio apmąstymui, pateikiame šv. Bernardo Klerviečio homilją. Šventasis komentuoja Giesmių giesmės knygą savo bendruomenės broliams (34 homilija. Apie nuolankumą ir kantrybę). Ši homilija skirta vienuoliams, bet kartu svarbi kiekvienam krikščioniui, norinčiam iš arčiau sekti Kristumi.

 Homilija

1. „Jei nepažįsti savęs, o gražiausia tarp moterų, išeik, sek paskui savo bičiulių būrį ir ganyk savo ožiukus šalia piemenų palapinių.“ (Gg 1,7 Vlg.). Kitados šventasis Mozė, pernelyg pasitikėdamas malone ir draugyste, kurią rado pas Dievą, ir siekdamas didelio reginio tarė Dievui: „Jei aš radau malonę tavo akyse, pasirodyk man“ (Iš 33,13 Vetus latina). Tačiau vietoj šio reginio jis gavo daug žemesnį, nors per jį galiausiai galėjo pasiekti ir aną, kurio troško. Taip ir Zebediejaus sūnūs, iš savo naivios širdies drįso prašyti [didelių dalykų], tačiau vis tiek buvo sugrąžinti prie tos pakopos, nuo kurios reikėjo pradėti (plg. Mt 20,21-23). Šitaip ir sužadėtinė, kadangi, atrodo, prašo didelio dalyko, yra sulaikoma tegu ir griežtesnio, tačiau naudingo ir patikimo atsakymo. Mat siekiančiajam aukštesnių dalykų dera jaustis nuolankiai, idant keldamasis aukščiau savęs, nekristų žemyn, jei tik nebus sustiprintas tikro nuolankumo. O kadangi didžiausi dalykai įgyjami tik nuolankumo nuopelnu, tai tas, kuris turi būti iškeltas, yra pažeminamas pabarimu, nusipelno nuolankumu. Todėl tu, patirdamas pažeminimą, priimk jį kaip tikrą besiatinančios malonės įrodymo ženklą. Nes, kaip širdis puikuojasi prieš žlungant (plg. Pat 16,18), taip ji nusižemina prieš ją iškeliant. Iš tiesų, ir viena, ir kita skaitai [Raštuose], - kad Dievas priešinasi išpuikėliams, o nuolankiesiems teikia malonę (plg. Jok 4,6). O ar ne taip jis pasielgė su savo tarnu Jobu ? Laikydamas, jog po nepaprastos pergalės turįs atlyginti už tokią [didelę] ir tiek bandytą jo kantrybę gausiu palaiminimu, pirmiau pasirūpino jį pažeminti gausiais ir varginančiais klausimais ir šitaip paruošti palaiminimui kelią. (plg. Job 38 ir t.).

2. Tačiau maža yra noriai priimti paties Dievo pažeminimą, jei nesame to paties nusiteikimo, kai jis tai padaro per kitą. Tad paklausykite nuostabaus pamokymo šia tema apie šventąjį Dovydą. Kartą jį išplūdo vienas žmogus, ir tai buvo tarnas. Tačiau anas visai nejautė kupinos užgaulės, nes nujautė malonę. „Kas man ir jums, - tarė, - Zerujos sūnūs ?“ (2 Sam 16,10). O, koks žmogus, tikrai pagal Dievo širdį (plg. Apd 13,22)! Jis suprato turįs širsti veikiau prieš keršytoją nei prieš priekaištautoją. Todėl ir ramia sąžine kalbėjo: „Jei [piktu] atsilyginau man darantiems pikta, pelnytai vargšas mirsiu nuo savo priešų“ (Ps 7,5 Vlg.). Jis neleido sulaikyti jį plūstantį piktavalį, piktus žodžius laikydamas naudingais. Ir priduria: „Viešpats pasiuntė jį keikti Dovydą(plg. 2 Sam 16, 10). Tikrai jis pagal Dievo širdį, kalbėjęs pagal Dievo širdį. Piktavališkas liežuvis šėlo, o jis suprato slaptą Dievo veikimą. Ausyse - niekintojo balsas, o siela lenkėsi palaiminimui. Argi Dievas buvo piktžodžiautojo burnoje ? Jokiu būdu! Tačiau jis juo pasinaudojo, kad pažemintų Dovydą. Ir tai nebuvo nuslėpta nuo pranašo, kuriam Dievas atskleidė savo išminties mįsles ir paslaptis (Ps 50,8 Vlg.); todėl jis ir pasakė: „Gera man, kad pažeminai mane, idant išmokčiau tavo nuostatų“ (Ps 118, 71 Vlg.).

3. Ar matai, kad nusižeminimas mus nuteisina ? Nusižeminimas, pasakiau, o ne pažeminimas. Kiek yra tokių, kurie pažeminami, nebūdami nuolankūs ! Vieni priima pažeminimą su apmaudu, kiti – kantriai, o dar kiti – noriai. Pirmieji yra kalti, antrieji – nekalti, paskutiniai – teisūs. Nors nekaltumas taip pat yra teisumo dalis, tačiau šiojo atbaigimas priklauso nuolankiajam. Mat, kuris gali pasakyti: „Gera man, kad pažeminai mane“, tas tikrai yra nuolankus. Pakenčiantis šitai nenoromis negali to pasakyti, dar mažiau tas, kuris murma. Nė vienam iš šitų, nepažadame malonės dėl jo patirto pažeminimo, nors jie ir labai skirtingi: vienas išlaiko savo sielą savo kantrybe (plg. Lk 21,19), kitas – žūva murmėdamas. Ir nors tik vienas nusipelno pykčio, tačiau, nė vienas - malonės, nes Dievas teikia malonę ne pažemintiems, bet nuolankiesiems (plg. Jok 4,6). O nuolankus yra tas, kuris pažeminimą paverčia nuolankumu, toks sako Dievui: „Gera man, kad pažeminai mane“. Be abejo, niekam nėra gera tai, ką reikia kantriai pakelti, aišku, kad tai sunku. Tačiau žinome, kad Dievas myli linksmą davėją (plg. 2 Kor 9,7). Dėl to, ir kai pasninkaujame, mums liepiama pasitepti galvą aliejumi ir nusiprausti veidą (plg. Mt 6,17), idant geras mūsų darbas būtų pagardintas dvasiniu džiaugsmu, o deginamosios mūsų atnašos būtų riebios. Tad vien tik džiugus ir atbaigtas nusižeminimas pelno [Dievo] teikiamą malonę. Juk jeigu nusižeminimas bus priverstinis arba išgautas – koks yra ano kantraus vyro, kuris išlaiko savo sielą –, toks nuolankumas, kartoju, net jei išgaus gyvenimą dėl kantrybės, vis tik negaus malonės dėl nusiminimo. Juk tokiam žmogui nedera anie Rašto žodžiai: „Tegul didžiuojasi suvargėlis savo išaukštinimu“ (Jok 1,9), nes nei jis noriai nusižemina, nei laisvai.

4. Tačiau ar nori pamatyti nuolankų žmogų, sąžiningai besididžiuojantį ir tikrai vertą šlovės ? „Mieliausiu noru“, sako jis, „girsiuosi silpnumais, kad Kristaus galybė apsigyventų manyje“ (2 Kor 12, 9). Jis nesako, kad pakelia savo silpnumus kantriai, tačiau net giriasi, ir mieliausiu noru jais giriasi, pripažindamas, kad jam gera būti pažemintam. Jam jokiu būdu nepakanka išlaikyti savo sielą kaip tam, kuris kantriai pakelia pažeminimą, jei kartu negauna ir malonės, nusižemindamas laisva valia. Bet paklausyk, kokia yra bendra iš to [išplaukianti] taisyklė: „Kiekvienas, kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 14,11). Tai neabejotinai reiškia, kad ne kiekvienas nusižeminimo [aktas] turi būti išaukštinamas, bet tik tas, kuris kyla iš valios, ne iš liūdesio ir ne iš būtinybės. Ir, priešingai, ne kiekvienas, kuris yra išaukštintas, turės būti pažemintas, tačiau tik tas, kuris save išaukština dėl savavališkos puikybės. Tad bus išaukštintas ne tas, kuris pažeminamas, bet tas, kuris noriai nusižemina - žinoma, dėl valios nuopelnų. Tarkim, kad nusižeminimo proga duota per kitą, ar tai būtų priekaištai, smerkimai ar bausmė. Tačiau dėl to negalima sakyti, kad nusprendęs dėl Dievo viską priimti tylia ir džiugia sąžine yra pažeminamas kito; jis veikiau nusižemina pats.

5. Tačiau kurlink einame ? Kantriai, kaip matau, pakeliate šį nukrypimą apie nusižeminimą ir kantrybę. Bet sugrįžkime prie vietos, nuo kurios nukrypome. Mūsų [dėstymui] progą suteikė atsakymas, kuriuo Sužadėtinis panoro sudrausminti pernelyg savimi pasitikinčią sužadėtinę. Jis nesiekė jos apkaltinti kvailumu (plg. Ps 21, 3 Vulg.), bet norėjo suteikti jai tinkamesnio ir didesnio nusižeminimo progą, kurios dėka ji taptų vertesnė didesnių [malonių] ir labiau gebanti priimti anas, kurių prašė. Tačiau kadangi kol kas tik padarėme įžangą į dabartinį skyrių, jo nagrinėjimo pradžią, jei sutinkate, nukelkime kitos homilijos plėtotei, idant, svarbiausia, Sužadėtinio žodžiai nebūtų su snauduliu komentuojami ar klausomi. Teapsaugo nuo to savo tarnus pats Jėzus Kristus, mūsų Viešpats, virš visko esantis Dievas (plg. Ef 4, 6), „kuriam šlovė per amžius. Amen“ (Rm 1, 25).

Iš lot. k. vertė br. Lukas Skroblas OSB

Vert. peržiūrėjo dr. Mantė Lenkaitytė