Pateikiame šv. Augustino 246 homiliją apie Velykas, pasakytą ketvirtąją Velykų oktavos dieną. Hipono vyskupas katechizuoja naujai pakrikštytus krikščionis, tačiau į jo mokymus veržėsi visi tikintieji. Kiekvieną Velykų oktavos dieną, vyskupo mokymas rėmėsi tos dienos evangeliniu skaitiniu. Šįkart jis komentuoja Tuščio kapo epizodą ir pasirodymą Marijai Magdalenai (Jn 20, 1-18).

Šioje katechezėje šv. Augustinas ypač iškelia kristologinius evangelinio pasakojimo motyvus. Praėjusios dienos mokyme jis kalbėjo apie tikrą Kristaus žmogystę, dabar siekiama parodyti jo tikrąją dievystę: Kristus yra lygus Tėvui. Vyskupas itin subtiliai paaiškina Jėzaus žodžius Marijai: „Neliesk manęs!“, parodydamas, kad Kristaus dievystė paliečiama tikėjimu. Iš homilijos pasimato, kad šis aiškinimas nukreiptas prieš tuometinius eretikus, kurių vieni neigė Kristaus žmogystę, kiti – dievystę, o dar kiti – ir viena, ir kita. Sykiu pasimato, kad Marija, palietusi Kristų tikėjimu, tapo pavyzdingas tikinčiojo vaizdinys.

Šv. Augustino homilija

Po prisikėlimo Viešpats Jėzus pasirodė savo mokiniams daugeliu būdų. Visi evangelistai turėjo iš ko rašyti, pagal tai, kaip Dvasia jiems priminė įvykius, kuriuos jie užrašė. Vienas pateikė viena, kitas – kita. Vienas ar kitas iš jų galėjo praleisti kai ką iš įvykusių faktų, tačiau negalėjo pateikti klaidingų faktų. Visa tai laikykite parašyta vieno autoriaus. Tikrai vienas autorius tai parašė, nes visuose kalbėjo viena Dvasia. O ką išgirdome šiandien? O gi tai, kad mokiniai netikėjo Jėzų prisikėlus iš numirusių. Jie netikėjo juo ir tada, kai jis paskelbė jiems tai iš anksto. Šie dalykai tapo žinomi ir todėl užrašyti, idant nepaprastai dėkotume Dievui, kad patikėjome tuo, kurio nematėme.

Anie sunkiai įsitikino savo akimis ir rankomis tuo, ką mes tikime. Jūs išgirdote, kad į kapo vidų įėjo mokinys, pamatė suvyniotas drobules ir įtikėjo; mat jis dar nebuvo supratęs Rašto, kad Jėzus turėsiąs prisikelti iš numirusių. (Jn 20, 8-9). Taip išgirdote, taip jums buvo perskaityta: pamatė ir įtikėjo; mat jis dar nebuvo supratęs Rašto. Bet gi derėjo pasakyti: jis pamatė ir nepatikėjo; juk jis dar nebuvo supratęs Rašto. Tai ką gi reiškia: pamatė suvyniotas drobules ir įtikėjo ? Kuo jis patikėjo? Jis patikėjo tuo, ką pasakė moteris: paėmė mano Viešpatį iš kapo (Jn 20, 2).

Jeigu klausėtės, arba, kadangi klausėtės, moteris pasakė kaip tik tai: Paėmė mano Viešpatį iš kapo, ir nežinau, kur jį padėjo. Šitai išgirdę, anie išbėgo. Įėjo į kapo vidų, pamatė drobules ir patikėjo tuo, ką sakė moteris, būtent, kad paimtas iš kapo Viešpats. Kodėl jis patikėjo, kad paimtas ir pavogtas iš kapo Viešpats? Kodėl? mat jis dar nebuvo supratęs Rašto, kad Jėzus turėsiąs prisikelti iš numirusių. Jis įėjo į kapą ir jo nerado. Jis turėjo patikėti jį esant prisikėlus, o ne pavogtą. Ką tai reiškia?

Esame įpratę kasmet apie tai jums kalbėti. Bet kadangi skaitinys skaitomas kasmet, tai ir homilija aiškina kasmet, kodėl Viešpats šitaip kreipiasi į moterį, kuri jį atpažino. Pirmiausia jis moters paklausė: Ko ieškai? Ko verki? Toji palaikė jį sodininku. Ir jeigu pažvelgtum iš arčiau, jei mes esame augalai, tai Kristus – sodininkas. Ar jis nėra sodininkas, kuris pasėjo garstyčios grūdelį, tai yra mažiausią ir kartu gyvybingą sėklą? Ši sėkla išdygo, augo ir išaugo į tokį medį, kad ir padangių sparnuočiai jame suka lizdus. Jei turėtumėte, sako jis, tikėjimą kaip garstyčios grūdelį. (Mt 17,20).

Garstyčios grūdelis atrodo mažmožis, nieko niekingiau akims, bet [kartu] nieko stipriau. [Tokiu būdu], kas kita yra Bažnyčioje, jei ne didžiulis troškimas ir vidinė tikėjimo jėga? Taigi moteris palaikė jį sodininku ir jam tarė: Viešpatie, – ji jį pavadino Viešpačiu iš pagarbos, nes prašė paslaugos, – jei jį išnešei, parodyk man, kur jį padėjai ir aš jį pasiimsiu. Tarsi ji sakytų: „man jis reikalingas, o tau ne“. O moterie, tu manai, kad tau reikia mirusio Kristaus, [tačiau] atpažink jį gyvą. Tu jo ieškai mirusio, Viešpats mato, kad jo ieškoma mirusio. Tačiau miręs mums nieko neduotų, jei nebūtų prisikėlęs iš numirusių.

Tas, kurio buvo ieškoma mirusio, pasirodė gyvas. Kaip gyvas? Jis pašaukė moterį vardu: „Marija“. O ši, tik išgirdusi, ištarė: Rabuni! Juk sodininkas galėjo pasakyti: Ko ieškai? Ko verki? [Tuo tarpu] Marija galėjo pasakyti tik Kristus. Jis ją pavadino vardu, nes pašaukė į dangaus karalystę. Jis ištarė vardą, kurį jau įrašė į savo knygą: Marija. O ši atsiliepė: Rabuni! (Tai reiškia „Mokytojau“.) Ji jau atpažino tą, iš kurio, kad jį atpažintų, atėjo šviesa, ir žmogų, kurį pirma palaikė sodininku, ji atpažino kaip Kristų. O Viešpats jai sako: Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Ką reiškia: Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Jei ji negalėjo jo paliesti stovinčio ant žemės, tai ar galėjo jį paliesti sėdintį danguje, tarsi jis pasakytų: „dabar manęs nelies, paliesi mane tada, kai įžengsiu pas Tėvą“?

Tegu jūsų broliška meilė prisimena vakarykštį skaitinį, kai Viešpats pasirodė mokiniams, o šie tarėsi matą dvasią. Idant atitolintų juos nuo šios klaidos, jis leidosi paliečiamas. Ką jis jiems pasakė? Apie tai skaitėme vakar ir pasakiau pamokslą. Ko taip išsigandote, kodėl jūsų širdyse gimsta dvejonės? Pasižiūrėkite į mano rankas ir kojas, pačiupinėkite mane ir pamatysite (Lk 24, 37-39). Nejaugi jau įžengė pas Tėvą, sakydamas: pačiupinėkite ir pamatysite, siūlydamas mokiniams jį paliesti, ne paliesti, bet pačiupinėti, idant šie būtų tikri tikro kūno tikra mėsa ir tiesos tikrumas būtų parodytas žmogaus palytėjimais?

Siūlo, kad jį pačiupinėtų mokinių rankos, o moteriai sako: Neliesk manęs! Aš dar neįžengiau pas Tėvą. Ką tai reiškia? Ar tai, kad vyrai jį galėjo paliesti tik žemėje, o moterys – tik danguje, nes aš dar neįžengiau pas Tėvą? O ar paliesti nėra tikėti? Juk Kristų paliečiame tikėjimu. Geriau nepaliesti ranka, geriau paliesti tikėjimu nei pačiupinėti ranka ir [šitaip] nepaliesti tikėjimu. Kristų paliesti nebuvo didelis dalykas. Žydai jį lietė, kai jį suėmė, lietė, kai jį surišo, lietė, kai jį pakabino. Jie jį lietė, ir blogai liesdami, jie prarado tai, ką lietė. Paliesk jį tikėjimu, o Katalikų Bažnyčia, tikėjimu jį paliesk!

Jei manai, kad Kristus buvo tik žmogus, palietei jį žemėje. Jei tiki, kad Kristus Viešpats yra lygus Tėvui, tuomet jį palietei, kai jis įžengė pas Tėvą. Tad jis mums įžengė, kai jį supratome. Anuomet jis įžengė vienąkart laike, bet dabar jis žengia kasdien. [Tačiau] kiek yra tokių, kuriems [Kristus] neįžengė, kiek tokių, kurie guli ant žemės, kiek tokių, kurie sako: „Jis nebuvo žmogus“, kiek tokių, kurie teigia: „Tai buvo didis žmogus“, kiek tokių, kurie sako: „Jis buvo Pranašas“, kiek daug krikščionių sukilo, kad pasakytų, kaip Fortinas: „Jis buvo žmogus ir nieko daugiau, tačiau savo išmintimi ir teisumu jis pranoko visus maldingus ir šventus žmones“. O Fortinai, tu jį palietei žemėje, paskubėjai jį paliesti, paskubėjai spręsti, nepasiekei tiesos to, kuris yra lygus Tėvui ir todėl nepasiekei tėvynės, nes pasiklydai kelyje.

Toliau paklausykime paties Kristaus žodžių: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą. (Jn 20, 17) Kodėl jis nepasakė: „pas mūsų Tėvą ir mūsų Dievą“, bet atskyrė: pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą, pas savo Dievą ir jūsų Dievą? Pas savo Tėvą, nes esu vienatinis, pas jūsų Tėvą per malonę, ne iš prigimties. Pas savo Tėvą, nes toks visuomet buvau, pas jūsų Tėvą, nes aš jus išsirinkau. (Jn 15, 16) Aš žengiu[...] pas savo Dievą ir jūsų Dievą: kodėl Kristaus Tėvas yra jo Dievas? Jis yra jo Tėvas, nes jį pagimdė. Tai iš kur jo Dievas? Nes jis jį ir sukūrė. Jis jį pagimdė, viengimį Žodį, Jis jį sukūrė iš Dovydo sėklos pagal kūną. Vadinasi, jis yra ir Kristaus Tėvas ir Kristaus Dievas. Tėvas pagal dievystę, Tėvas pagal trapumą.

Paklausyk iš kur jis yra Kristaus Dievas. Paklauskime psalmės. Per pranašą jis pasakė: Nuo motinos įsčių tu buvai mano Dievas (Ps 21, 11). Prieš motinos įsčias tu mano Tėvas, nuo motinos įsčių tu mano Dievas. Kam dar ir šis skirtumas, pasakysi, Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą? Skirtumas yra, nes vienaip jis yra viengimio Sūnaus Tėvas, kitaip mūsų Tėvas. Jo Tėvas iš prigimties, mūsų – iš malonės. Vadinasi jis turėjo pasakyti: „Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą ir mūsų Dievą“, nes jei Dievas yra kūrinio Dievas, jis yra ir Kristaus Dievas, nes ir Kristus kaip žmogus yra kūrinys. [Vis dėlto] Jis yra Kristaus Tėvas kitaip.

Bet kodėl? Jei Kristaus kūrėjas yra Kristaus Dievas, tai kodėl jis yra Kristaus Tėvas kitaip, jei Kristus kaip žmogus yra kūrinys, kaip ir mes esame kūriniai? Dargi, kaip žmogus Kristus yra tarnas, prisiimdamas tarno pavidalą (Fil 2,7), kaip sako apaštalas; tad kodėl šis skirtumas: Aš žengiu pas savo Tėvą ir jūsų Tėvą? Skirtumas, žinoma, yra. Mus visus mūsų Dievas sukūrė per nuodėmės pasklidimą. Kristus kaip žmogus buvo sukurtas kitaip, jis gimė iš mergelės, jį moteris pradėjo ne nusidėdama, bet tikėdama. Jo iš Adomo pasklidusi nuodėmė nepalietė.

Mes visi gimėme per nuodėmę, jis gimė be nuodėmės, jis, kuris apvalė nuodėmę. Iš čia ir skirtumas: pas savo Dievą ir jūsų Dievą. Mat jūs esate sukurti iš sėklos, iš vyro ir moters. Jūs atėjote per kūno geismą sklindant nuodėmei: Kas gali būti švarus tavo akivaizdoje? Negali būti švarus net vienos dienos kūdikis (Job 14,4).

Todėl ir skubama, kad vaikams būtų atleista tai, ką jie ne gyvendami padarė, bet atsinešė gimdami. Ne taip yra su Kristumi. Aš žengiu pas savo Dievą ir jūsų Dievą: pas savo Dievą dėl panašumo į nuodėmės kūną, jūsų Dievą dėl nuodėmės kūno.

Jau gana kalbėjau apie Viešpaties prisikėlimą, kurį parašė evangelistas Jonas, nes bus skaitomi ir kiti šios evangelijos skaitiniai apie Viešpaties prisikėlimą. Niekas taip išsamiai nekalbėjo apie prisikėlimą kaip šventasis Jonas. Todėl nepakanka vienos dienos jį perskaityti. Skaitoma dar ir kitą dieną, po to ir trečią iki bus pabaigta, ką šventasis Jonas parašė apie Viešpaties prisikėlimą.

Iš lotynų kalbos išvertė

br. Lukas Skroblas OSB