AUGUSTINASBesidomintiems šv. Augustino veikalais turbūt ne kartą prieš akis iškilo pesimistinis žmogaus lytiškumo supratimas, savyje nešantis paveldimą Adomo prasižengimą ir kartu išankstinį pasmerktumą kaltei. Tokį supratimą puikiai parodo, kad ir ši 246 Velykų homilijos ištrauka:

„Mus visus, sako Hipono vyskupas, mūsų Dievas sukūrė per nuodėmės pasklidimą. Kristus kaip žmogus buvo sukurtas kitaip, jis gimė iš mergelės, jį moteris pradėjo ne nusidėdama, bet tikėdama. Jo iš Adomo pasklidusi nuodėmė nepalietė. Mes visi gimėme per nuodėmę, jis gimė be nuodėmės, jis, kuris apvalė nuodėmę [...] jūs esate sukurti iš sėklos, iš vyro ir moters. Jūs atėjote per kūno geismą sklindant nuodėmei: Kas gali būti švarus tavo akivaizdoje? Negali būti švarus net vienos dienos kūdikis (Job 14,4).

Šiame straipsnyje bus siekiama iš arčiau pažvelgti, kaip Augustinas suprato kūno geismo prigimtį, aplinkybes, kaltę; kaip jis jį sutapatino su paveldimąja nuodėme ir kaip šios nuodėmės perdavimą supranta Bažnyčios mokymas.

Augustinas ir Pelagijus

Lytinio geismo tikrovė Augustino veikaluose susijusi su gimtosios nuodėmės doktrina, kurią jis kūrė remdamasis šv. Pauliaus mokymu ir sykiu žvelgdamas į savo paties vergavimą kūno aistroms bei išlaisvinančią Kristaus malonę. Tačiau Hipono vyskupas nebūtų pateikęs subtilių ir tikslių šio mokymo ištarmių, jei nebūtų kovojęs su jo koncepcijai priešingomis pozicijomis. Pagrindiniai jo priešininkai buvo Pelagijus ir vedęs vyskupas Julianas Elkanietis.

Gimęs Didžiojoje Britanijoje, Pelagijus atvyko į Romą apie 380 m., buvo pakrikštytas ir šalia Romos pradėjo gyventi asketinį atsiskyrėlio gyvenimą. Savo griežtu asketizmu, dvasinio gyvenimo patarimais ir raštais jis labai įtakojo aplinkinius. Po Romos apiplėšimo 410 m., Pelagijus išvyko į Rytus trumpai sustodamas Kartaginoje. Pelagijui, kaip ir Augustinui Romos užėmimas buvo tolygus pasaulio pabaigai. Jis kvietė tikinčiuosius sugrįžti į griežtai asketinį gyvenimą, tuo tarpu Augustinas ėmė rašyti veikalą Dievo Miestas, siekdamas apmąstyti istorijos, kurioje glaudžiai susipynę gėris ir blogis, prasmę. Augustino ir Pelagijaus (vėliau ir vysk. Juliano Elkaniečio) kova apie gimtosios nuodėmės supratimą vyko kaip tik šiuo pilietinės ir socialinės krizės laikmečiu.

Konfrontacija

Augustino ir Pelagijaus kova – tai du skirtingi požiūriai į dieviškąjį apreiškimą. Augustino pozicija tradicinė, giliai religiška, remiasi Senuoju Testamentu, šventuoju Pauliumi, Evangelijomis ir Bažnyčios Tėvais bei pabrėžia absoliučią Dievo viršenybę, žmogiško silpnumo supratimą, laisvojo sprendimo palikto sau pačiam nepajėgumą. Kartu augustiniškasis mokymas iškelia malonės ir dieviškojo pasirinkimo išganymo plane pirmumą. Pelagijus, savo ruožtu, buvo natūralistas, racionalistas, į pirmą planą stumiantis laisvą žmogaus moralinį veikimą ir daugiau ar mažiau siekiantis išlaisvinti žmogaus valią iš dieviškojo įsikišimo.

Augustinas skelbė, kad visa žmonių giminė nupuolė Adome ir tapo massa damnata (pasmerktoji masė), o Pelagijus radikaliai neigė paveldimos nuodėmės, mirties ir moralinio nepajėgumo doktriną. Sulig tradicija Augustinas visuomet teigė, kad Adomas buvo sukurtas nemirtingas; Dievas nenorėjo jo mirties. Mirtis yra bausmė. Tuo tarpu, Pelagijus atkirsdavo, kad Adomas buvo sukurtas mirtingas. Ar jis nusidėjo, ar ne, vis tiek turėjo mirti. Žmonės miršta ne dėl Adomo nuodėmės.

Augustinas tvirtino, kad Adomo nuodėmė pakenkė ne tik jam vienam, bet ir visai žmonių giminei, todėl ką tik gimę kūdikiai jau atsineša Adomo kaltę, o Pelagijus atšaudavo, kad kūdikiai ateina į pasaulį tokios būklės, kokią turėjo Adomas prieš nupuolimą (De gestis Pel., XI, 23). Nupuolusiame žmoguje Augustinas, sekdamas šv. Pauliumi, iškėlė nevaldomą lytinio geismo jėgą. Nuo gimtosios nuodėmės tapusi nežabota, ji nuolat atnaujina nuodėmę ir sykiu skleidžia, tarsi per užkrėtimą, paveldimąją nuodėmę. Tuo tarpu, Pelagijus, priešingai, iškėlė laisvojo sprendimo jėgą ir pasitikėjimą žmogaus jėgomis, kuriomis Dievas jį apdovanojo. Jo pasekėjas Julijonas Elkanietis laisvąjį sprendimą apibrėžė kaip žmogiškosios valios emancipaciją Dievo atžvilgiu; žmogus gali padaryti nuodėmę arba ją atstumti. (Contra Julian. opus imperf, I, 78).

Prieš tokį kietą ir pasipūtusį naturalizmą sukilo visa Augustino būtis. Jis ėmėsi argumentuotai įrodyti gimtosios nuodėmės tikrovę, studijuodamas tamsų ir diskutuotiną lytinio geismo vaidmenį ryšyje su paveldima nuodėme, šios plitimą ir pasekmes. Tuo metu, kai šv. Pauliui apreikštoms tiesoms apie nuodėmės universalumą, malonės absoliutų pirmumą, jos neužtarnaujamumą ir būtinumą išganymui grėsė pavojus, Augustinui buvo duota genialiai išgyventi apaštalo patirtį ir ją suformuluoti su iki tol neregėta jėga.

Gimtosios nuodėmės kilmė, priežastis ir aplinkybės

Plėtodamas gimtosios nuodėmės teoriją Augustinas kartu su tradicija visuomet rėmėsi Šventuoju Raštu. Esminį pagrindą jam suteikė laiškas Romiečiams 5, 12, kur šv. Paulius sako:: „Todėl, kaip per vieną žmogų nuodėmė įėjo į pasaulį, o per nuodėmę mirtis, taip ir mirtis prasiskverbė į visus, nes visi nusidėjo“ (Rom 5, 12). Iš šios eilutės Augustinas perėmė du argumentus: „per vieną žmogų“ (per hominem) ir „visi nusidėjo“ (in quo omnes peccaverunt).

Suradęs biblinį gimtosios nuodėmės pagrindą, Hipono vyskupas siekė parodyti šios nuodėmės kilmę ir aplinkybes. Jis tai darė ypač su Julianu Elkaniečiu diskusijose apie geismingumą. Analizuodamas būtent lytinį geismą ryšyje su gimtąja nuodėme, Augustinas plėtojo doktriną apie paveldimąją nuodėmę. O ši kyla ne iš Dievo sukurtos žmogaus prigimties, bet iš pirmojo žmogaus laisvės piktnaudžiavimo, – žmogaus, kurio kūnas pradžioje buvo pavaldus sielai, o valia – Dievui. (De pecc. mer., II, XXII, 36). Būdamas tokioje ypatingoje būklėje, Adomas buvo teisus, apšviestas, palaimintas (De civ. Dei, XIV, XXVI), jis turėjo gerą valią (De civ. Dei, XIV, XI), kitaip tariant, jis turėjo laisvę, kurioje slypėjo gebėjimas nenusidėti (De corrept. et grat, XII, 33). Kita šios būklės privilegija buvo sąlygotas nemirtingumas.

Adomas galėjo nemirti su sąlyga, jei nedarys nieko, kas jį atskirtų nuo gyvybės medžio, būtino jo žemiškojo kūno palaikymui, nes jo kūnas nebuvo dvasinis (De Gen. ad litt., VI, XXV, 36). Pagaliau, geismingumas nebuvo būdingas pirmajai žmogaus būklei (Opus imperf. V, 1). Veikale Dievo Miestas Augustinas teigia, kad pirmojo žmogaus prigimtis iš Dievo gavo viską, kad priglustų prie savo Kūrėjo. Tačiau žmogus galėjo nuo jo atsiskirti, nes jo prigimtis buvo sukurta, ji dar neturėjo tikrosios išrinktųjų „laisvės“, dėl kurios jau nebegalima nusidėti. Praktiškas nuodėmės galimumas egzistavo dėl to, kad žmogus buvo sukurtas iš nieko. Adomas buvo besikeičiantis dėl to, kad buvo sukurtas. (De civ. Dei, XII, VIII).

Tad Adomo nuodėmės priežastis, anot Augustino, slypi ne Dieve, kuris sukūrė gerą kūrinį, jos nėra ir Dieve, kuris davė nurodymą: jo draudimas buvo lengvas. Nuodėmės priežastis nebuvo ir valios sunkumas, nes valiai dar nesipriešino geiduliai (De civ. Dei, XIV, VII), nuodėmės priežastis pasirodė valioje, tiksliau, jos puikybėje. Šis kritimas nebuvo tarsi natūralus akmens kritimas, bet laisvas laisvos valios kritimas (De libero arb., III, I, 2). Iš pirmojo žmogaus blogos valios gimtoji nuodėmė perėjo į žmogaus prigimtį kaip fizinė tikrovė (Retract, I, VIII, 5), maža to, Augustinas tvirtina kiekvieno žmogaus vienybę Adomo prasižengimo akte, – vienybę, kuri egzistavo natūraliai ir virtualiai, kai Adomas nusižengė, nes visi nusidėjo viename (De pecc. mer., III, VII, 14).

Bausmė

Savo tikintiesiems Augustinas priminė tikslias Adomo ir Ievos nuopolio aplinkybes. Kai suvalgydami uždraustą vaisių nepakluso Dievui, jie „susigėdo“ ir figos lapais prisidengė savo gėdą (Serm 151,5). Augustinui to buvo gana: „Ecce unde. Štai iš kur! Iš čia toliau paplito pirmoji nuodėmė“ (Serm 151,5). Ši dėl nevaldomo lyties organų veikimo atsiradusi gėda – neklusnumo kaltę atitinkanti bausmė (Serm 151,5). Dabar žmonių patiriamas seksualinis potraukis esąs bausmė. Lytiniame akte jis pabrėžė valios netekimo pradą. Kadangi ši bausmė nuolatinė, ji esanti ir nuolatinė tendencija, instinktyvi įtampa, kuriai galima pasipriešinti, tačiau, nors ir slopinama, ji vis tiek tebeveikia (Contr. Jul IV, 2, 10), žmogų užsklęsdama seksualinėje jo vaizduotės dalyje.

Tai grynai psichologinis požiūris. Juo pabrėžiami subjektyvūs dalykai – gėdos sukelta įtampa, savitvardos praradimas ir vaizduotė. Pojūčių gyvenimas, anot jo, savaime nėra blogis, bloga tik įtampa, kylanti proto kreipiamai valiai susidūrus su instinktyviais potraukiais. Tačiau iš visų potraukių, Augustino nuomone, tik vienas neišvengiamai ir nuolatos kertasi su protu: tai lytinis potraukis.

Plitimas

Tad visi nusidėjo viename ir ši vienybė prasikaltusios giminės solidarume suprastina žvelgiant į prokreaciją, tiksliau tariant, į geismingumą, kuris lydi vaikų pradėjimą. Į Juliano Elkaniečio prieštaravimą, kad šitaip nuvertinama dieviškoji santuokos institucija, kuri buvo įkurta tam, kad būtų tęsiama žmogaus giminė, Augustinas pasako, kad yra skirtumas tarp vaikų gimdymo ir jį lydinčio geismingumo: „Santuokoje, sako jis, reikia matyti du dalykus: pirmas yra geras – tai vaikų gimdymas, antrasis yra blogas – tai gėdingas geismas […] tas, kuris teisėtai tenkina gėdingą geismą, gerai naudojasi blogu dalyku, o tas, kuris jį tenkina neteisėtai, blogai naudojasi blogu dalyku“ (De nupt., II, XXI, 36). Kitur apie geismingumą jis pasakys tą patį: „Štai gimtąją nuodėmę perteikianti priežastis. Štai kodėl tasai, kuris atėjo pašalinti mūsų nuodėmę, nepanoro gimti iš geismo“ (Opus imperf., II, 42).

Mąstydamas apie santuoką, Augustinas save laikė „ne santuokos idėjos gerbėju, o geidulių vergu“: su siaubu jis žvelgė į galimybę, kad „žmonos karalystėje“ - regnum uxorium – jį lydėtų priverstiniai lyties įpročiai. (Conf. VI, 16, 25). O Julianas šį instinktą vadino šeštuoju kūno pojūčiu, neutralia galia, panaudotina geram, žmogų vadino mikrokosmu, subtiliai įsiterpusiu tarp proto bei gyvūnams būdingų jausmų (Contr. Jul., III, 39-41). Ir čia Augustinas jį užsipuola: „Išties, išties: tai tavo patirtis? Tad tu nenorėtum, jog vedusios poros suvaržytų šį blogį – be abejo, aš kalbu apie tau mieliausią gėrį? Tu norėtum, kad jos pultų į lovą, vos pajutę pirmąjį geismo kutenimą. Teneatideda jos šio niežulio iki gulimosi meto: tegu tai bus tavo teisėta kūnų sąjunga, kai tik tavasis prigimtinis gėris susijaudina. Jei tai tavo gyventas vedybinis gyvenimas, nekelk savo patirties į viešus ginčus..“ (Contr. Jul., III, 14, 28).

Tėvai gimdo kaltus vaikus

Veikale Apie nusidėjėlių atpildą ir atleidimą Augustinas teigia, kad net ir pakrikštyti tėvai, kurie nebeneša paveldimosios kaltės, gimdo kaltus vaikus, nes juos gimdo per geismą (De pecc. mer., II, IX, 11). Todėl geisme gimę vaikai, tarsi per užkrėtimą neša savo kūne paveldimosios nuodėmės dėmes. Nors Augustinas ir teigė, kad paveldimoji kaltė įėjo į žmonių giminę tik dėl Adomo laisvos valios nuopolio, Augustino Dievas buvo paskyręs kolektyvinę bausmę dėl vieno žmogaus nuodėmės.

Dėl šios minties jį jau užsipuola Julianas: „Jūs sakote, kad maži vaikai, kankinami ne dėl jų pačių nuodėmės; juos slegia kito žmogaus nuodėmė. Tad pasakykite man, pasakykite man, kas yra tas nekaltiems kūriniams bausmę skiriantis asmuo […] Jūs atsakote, kad Dievas. Dievas, sakote jūs? Dievas? Jis, kuris paliko mums savo meilę, kursai myli mus, kursai dėl mūsų nepagailėjo savo sūnaus […] Jis, sakote jūs, kuris šitokiu būdu teisia; Jis persekioja naujagimius; mažus vaikus jis siunčia į amžinąją ugnį […] Būtų teisinga ir tinkama tai laikyti jūsų nevertais įrodymais: jūs taip nutolote nuo pamaldumo, nuo kultūringo mąstymo ir net nuo paprasčiausio sveiko proto, kad manote, jog jūsų Dievas gali taip nusikalsti teisingumui, kad tai sunkiai suvokiama net barbarui“ (Op imp. I, 48 ir t.).

Augustinas papuolė į dvejones, kai iškilo būtinybė paaiškinti ne tik fizinio kūno, bet ir sielos susitepimą. Kadangi šis klausimas jam nedavė ramybės, 419 m. jis parašė laišką Jeronimui: „Pamokykite mane, rašo jis, kaip kūdikių sielos – tarkim jos sukuriamos tuo momentu, kai įeina į kūną – gali nusidėti Adome, o jei jos nenusideda, pamokykite mane, kaip Kūrėjas teisingai jiems gali primesti kaltę, kuri jiems svetima?“ (Epist. 166, 10).

Augustinui buvo neaišku kurią iš dviejų galimybių rinktis: arba siela, kaip ir kūnas kyla iš nešvarių tėvų, arba Dievo sukurta siela įeidama į kūną tarsi į nešvarų indą, tuoj pat yra suteršiama. Bet čia jau reikėjo paaiškinti, kodėl Dievas leidžia šitaip sielai degraduoti. Iškėlęs abi hipotezes, vyskupas priduria ir trečiąją: „sielos patekimą į kūną gaubia dieviškojo sprendimo paslaptis“. Galiausiai jis prisipažįsta, jog nežino: „Norėčiau veikiau sužinoti nei pasakyti, kad nemokyčiau kitų to, ko nežinau“, ir kartu priduria Julianui: „Kam, norėdamas sutvirtinti savo poziciją, keli patį nesuprantamiausią sielos klausimą?“ (Contr. Jul., V, IV, 17).

Ar geismingumas visuomet tapatus gimtajai nuodėmei?

Žvelgiant į Dievo sukurtą tobulą prigimtį, geismas Augustinui visuomet yra blogis, prigimties yda, nedorybė (De pecc. mer., I, XXIX, 57). Vis dėlto šis blogis, kuris kyla ne iš Dievo, bet iš nuodėmės, nebūtinai yra kaltė. Reikia skirti blogį ir kaltę. Augustinas Julianui aiškina, kad „per krikštą kaltė yra panaikinama, bet blogis pasilieka; kalbant aiškiau, žmogus yra išlaisvinamas iš blogio, kuris jį daro kaltu, sutepimo, bet ne nuo visų skausmų“ (Contr. Jul., VI, XVI, 49).

Hipono vyskupas protestuoja prieš tuos, kurie teigia, jog krikštas nepanaikina gimtosios nuodėmės kaltės. Veikale Apie santuoką ir geismingumą jis teigia: „Jeigu, kas klausia, kaip šis kūno geismingumas pasilieka po atgimdymo pas tuos, kurie gavo visų nuodėmių atleidimą (mat būtent per geismingumą pradedami vaikai ir per jį jie yra pagimdomi kūniškai pakrikštytų tėvų) arba, kodėl geismingumas, likdamas pas pakrikštytus tėvus, kuriems jau nebeįskaitomas nuodėme, yra kaltė vaikams, atsakytina, kad per krikštą gaunamas kūniško geismo atleidimas ne taip, kad jis būtų visiškai užgesintas, bet taip, kad jis jau nebeįskaitomas nuodėme (De nupt., I, XXV, 28).

Iš to seka, kad lytinis geismas kaip fizinė tikrovė ne visuomet tapatintinas su paveldimąja nuodėme. Lytinis geismas yra nuodėmės priežastis, jos pasekmė, maža to, pati nuodėmė tiems, kurie nėra gavęs krikšto atleidimo, tačiau po krikto nuodėmės kaltė panaikinama, lieka tik jos pasekmės.

Trumpai pristačius Augustino mintį pasakytina, kad šis požiūris esmingai prisidėjo prie juslingumo nuvertinimo krikščioniškoje mąstysenoje bei teologijoje. Tačiau pridurtina ir tai, kad Augustinas buvo pirmasis sukūręs pilną santuokinio gyvenimo teologiją. Su neprilygstamu autoritetu jis įtvirtino santuokos ištikimybės ir neišardomumo principą. Jis puikiai grūmėsi su tuometinėmis srovėmis, kurios teigė, jog visa, kas susiję su lytiškumu yra perdėm negatyvu, parodydamas, kad krikščioniška santuoka ir prokreacija pilnai dera tarpusavy.

Tolimesnė plėtotė

Augustino mokymą patvirtino tuometinis magisteriumo mokymas. Kad paveldimoji nuodėmė egzistuoja ir mirtis yra jos padarinys, kaip Bažnyčios tikėjimo mokymą 418 m. įvardijo Kartaginos sinodas (vėliau tai patvirtino popiežius). Viduramžių scholastikoje domėtasi kiek paveldimoji nuodėmė yra nuodėmė ir gali lemti bausmės padarinius. Vėliau gimtosios nuodėmės perdavimo mokyme įsitvirtino Anzelmo Kenterberiečio (†1109) ir Tomo Akviniečio požiūriai (†1274); jų nuomone, Adomo palikuonių paveldimąjį kaltumą lemia ne faktinis nusižengimas, bet Dievui „savaime“ skolingo būvio, būtent pirmapradžio teisumo stoka. Šitaip buvo atitolta nuo Augustino teorijos.

Prasidėjus reformacijai, M. Liuteris (†1546) grįžo prie Augustino pozicijos ir ją radikalizavo dar stipriau sutapatindamas lytinį geismą su nuodėme. Jis mokė, kad žmogus yra sugedęs iki pat šaknų, o jo laisvė sunaikinta gimtosios nuodėmės. Į tai reaguodamas, Tridento Susirinkimas išleido dekretą dėl paveldimosios nuodėmės. Susirinkimo mokymas neperžengia antikiniam pasauliui būdingų vaizdinių ribos: nusidėdamas Adomas sau ir savo palikuonims prarado šventumą ir teisumą; ši nuodėmė būdinga visiems žmonėms, taip pat kūdikiams; ji perduodama dauginantis, o ne ją pakartojant; krikštu išdildoma paveldimosios nuodėmės kaltė, tačiau nepanaikinamas geismas, lenkiantis į nuodėmę, bet pats nesantis nuodėmė.

Tačiau šis Susirinkimas atitolo nuo Augustino mokymo vienu aspektu. Nors ir naudodamas nuodėmės perdavimo fizinius terminus (ji perduodama dauginantis), jis nieko nepasakė apie prokreacinio akto tiesioginį priežastingumą. O žodis „dauginantis“ pavartotas tam, kad būtų parodyta, jog paveldimoji nuodėmė eina pirmiau asmeninio ir laisvo sprendimo. Priežastinis ryšys tarp prokreacijos ir gimtosios nuodėmės liko nesvarstytas.

Šiandien

Šio ryšio negvildena ir šiandienė Bažnyčios mokymo pozicija, labiau priartėjusi prie šv. Tomo Akviniečio mokymo, kuris iškelia pirmapradžio teisumo praradimo mintį, kartu pripažįstant, kad gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys. Katalikų Bažnyčios Katekizme skaitome:

„Kaip Adomo nuodėmė tapo visų jo palikuonių nuodėme? Visa žmonija Adome yra kaip „vienas vieno žmogaus kūnas“. Dėl tokios žmonijos vienybės visi žmonės yra įtraukti į Adomo nuodėmę, kaip ir visi įtraukti į Kristaus teisumą. Vis dėlto gimtosios nuodėmės perdavimas yra slėpinys, kurio mes negalime visiškai suprasti. Bet iš Apreiškimo žinome, kad Adomas pirmapradį šventumą bei teisumą buvo gavęs ne vien sau, bet visai žmogaus prigimčiai: paklusdami gundytojui, Adomas ir Ieva nusidėjo asmeniškai, tačiau ta nuodėmė palietė žmogaus prigimtį, kurią jie perduos palikuonims būdami nupuolę. Tai nuodėmė, kuri per gimdymą bus perduota visai žmonijai, būtent perduodant pirmapradžio šventumo ir teisumo netekusią žmogišką prigimtį. Todėl gimtoji nuodėmė vadinama nuodėme analogine prasme: tai „įgyta“, o ne „padaryta“ nuodėme, būklė, o ne veiksmas“. (KBK nr. 404)

Ir toliau Katekizmas teigia: „Nors 'ji būdinga kiekvienam', gimtoji nuodėmė nėra jokio Adomo palikuonio asmeninė nuodėmė. Tai pirmapradžio šventumo ir teisumo stygius, tačiau žmogaus prigimtis nėra visiškai sugedusi: pažeistos tik natūralios jos galios, aptemęs jos išmanymas, ji pati pasmerkta kančiai ir mirties valdžiai, linkusi į nuodėmę (šis polinkis į blogį vadinamas „geismingumu“ - concupiscentia). Krikštas, suteikdamas Kristaus malonės gyvybę, panaikina gimtąją nuodėmę ir vėl sugrąžina žmogų pas Dievą, tačiau jos padariniai nusilpusiai ir linkusiai į blogį žmogaus prigimčiai išlieka ir įpareigoja jį dvasinei kovai“ (KBK nr. 405).

Br. Lukas Skroblas OSB