Eucharistija-2Šiandieną, Didžiuoju Ketvirtadieniu, mes pradedame Velykų tridienį, kuris tikrovėje gali būti suprastas kaip viena diena – „Viešpaties diena“, apie kurią pranašavo Senojo Testamento pranašai. Šis Velykų tridienis, iš tiesų, yra mūsų atpirkimo slėpinio plėtotė laike, išganymo įvykių sulėtintas pristatymas, kadangi šis slėpinys pranoksta žmogaus supratimą ir kasdienę patirtį. Šių šventų dienų įvykiai yra tokie žadą atimantys, kad kiekvienam tikinčiajam, o kartu ir visai Bažnyčiai tinka Jėzaus žodžiai pasakyti Petrui: Tu dabar nesupranti, ką aš darau, bet vėliau suprasi. Dėl to šis laikas ir yra apvaizdingai skirtas tam, kas mes drauge su Bažnyčia stengtumėmės, su Dievo pagalba, labiau įsigilinti į Jėzaus veiksmus ir žodžius, kuriuose buvo amžinybės ir išganymo įkrova.

Tačiau visa tai reikia paminėti ne vien tik kaip praeities įvykius, bet ypatingu būdu sakramentaliai sudabartinti liturgijoje ir aktyviai juos išgyventi, ryžtingai einant Jėzui iš paskos iki Prisikėlimo ryto. Šiandienos skaitiniai: tiek skaitinys iš Išėjimo knygos, tiek ištrauka iš šventojo Pauliaus laiško Korintiečiams tiek ir pats Evangelijos kontekstas, mums kalba rodos apie kasdienį buitinį dalyką – vakarienę, kuri tuo tarpu tampa ypatinga susitikimo su Dievu erdve. Senajame Testamente, Velykų vakarienės nuostatai iš tolo simbolizavo Kristaus, velykinio avinėlio, auką, kuri visiems laikams išvaduos žmones iš nuodėmės vergijos.

Dievas pasirenka buitinius dalykus – tai kas reikalinga vakarienei – kad jiems suteiktų naują prasmę ir padarytų savo išganymo įrankiu. Dievo paraginimas Mozei ir izraelitams švęsti amžiais Viešpaties Paschą yra paraginimas nuolatos įvertinti Dievo apvaizdingą veikimą ir su viltimi gręžtis į tobulą Dievo pažadų įgyvendinimą. O tobulas ir pilnas Dievo išvadavimas ir nuodėmės Egipto yra įgyvendinamas Jėzuje. Kryžiaus auka, meile parodyta iki gyvenimo galo, Jėzus išpildo savojo vardo etimologinę prasmę, kuri reiškia „Išvaduotojas“. Reikia sustoti prie Viešpaties vakarienės keleto detalių.

Iš karto į akis krenta, nors ir antrame plane esanti, tamsos ir šviesos nuolatinė priešybė ir kova. Jėzaus vakarienė su mokiniais – kas yra vienybės, bendrystės ir meilės veiksmingas ženklas – vyksta naktį, ir šventas Raštas pabrėžia, kad toji naktis buvo išdavystės naktis. Šventasis Paulius pasako dar stipriau. Išties, jis pavartoja veiksmažodį παρεδίδετο (išduoti), kurį derėtų versti dar besitęsiančiu veiksmu, tuomet tekstas sakytų „tą naktį kai jis buvo išduodamas“. Tokiu atveju mes matome dvi aktyvias ir viena kitai priešingas jėgas – Jėzaus tobulos meilės įkvėpti veiksmai ir iš kitos pusės, tuo pat metu vykstantis tamsos antpuolis, pasireiškiantis išdavyste, atmetimu.

Ir kūniško Kristaus gyvenimo išvakarėse tinka evangelisto Jono žodžiai, pasakyti jo evangelijos pradžioje: Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė (Jon 1, 5). Taip užsidaro ratas. Paskutinės vakarienės metu evangelistas Jonas pamini kojų mazgojimo apeigą. Tokią apeigą mes taip pat pakartosime šių mišių eigoje. Šventasis Jonas ją pristato žodžiais: mylėdamas savuosius pasaulyje, parodė jiems savo meilę iki galo. Pats kojų mazgojimo veiksmas yra svetingumo parodymas nomadų pasaulyje.

Paprastai šią užduotį pavesdavo atlikti vergui (cf. 1 Sam 25, 41). Tačiau ilgainiui šis veiksmas įgavo ritualinio apsiprausimo prasmę. Išėjimo knygoje sakoma, kad tarp Susitikimo palapinės ir aukuro buvo praustuvas su vandeniu, kuriuo ir Mozė, ir Aaronas, ir jo sūnūs nusiplaudavo rankas ir kojas, kada tik jie eidavo į Susitikimo palapinę ir kada tik artindavosi prie aukuro (cf. Iš 40, 30s). Kristaus atliktas kojų numazgojimas savo mokiniams būtų suprastas kaip nusižeminimo ir meilės ženklas. Išties, evangelistas Lukas pamini, kad paskutinės vakarienės metu mokiniai susiginčijo, kuris iš jų būtų didžiausias (cf. Lk 22, 24).

Jėzus į tai galėjo atsakyti konkrečiu nusižeminimo pavyzdžiu, taip paragindamas ir mokinius daryti tą patį, ką padarė jų mokytojas. Kas nori būti viršiausias, tegul tampa visų vergu. Tačiau, laimei, čia energingai įsikiša Petras, priešindamasis ir kategoriškai atmesdamas Kristaus, jo mylimo mokytojo, nusižeminimą. Atsakydamas į Petro užsispyrimą, Jėzus ir mus paragina giliau pažvelgti į kojų numazgojimo veiksmą. Jei tavęs nenumazgosiu, neturėsi dalies su manimi. Vadinasi, šis kojų mazgojimo veiksmas simbolizavo Kristaus kaip Dievo išrinktojo tarno misiją ir jo kančią. Jėzus leidžia suprasti, kad jis prisiima tarno išvaizdą ir jame bus įgyvendinta Izaijo pranašystė liečianti išrinktąjį Dievo tarną, kuris užsikrauna ant savęs kitų nuodėmes ir kurio žaizdos tampa gyvybės šaltiniu kitiems.

Petro nenoras leisti, kad Jėzus plautų jam kojas būtų reiškęs, jog jis nesutinka su Dievo Apvaizdos planu per Kristaus nusižeminimą ir mirtį išgelbėti pasaulį. Kita vertus, toks atsisakymas reikštų, jog jis atmeta Kristaus kaip Atpirkėjo pelnytą malonę, kuri vienintelė gali padaryti žmogų tyrą. Panašioje situacijoje Jėzus jau buvo griežtai subaręs Petrą žodžiais: Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis! (Mk 8, 33) Vadinasi, Kristaus kojų mazgojimo veiksmas buvo ne vien tik naujasis – meilės įstatymas, kurį jis prieš išeidamas pas Tėvą paliko Bažnyčiai.

Šis aktas simbolizavo dar ir tai, ką pilnai įgyvendins Kristaus kančia, t. y. visišką žmogaus nuodėmių nuplovimą ir jo naująjį atgimimą, dėka ko jis galės laisvai artintis prie Dievo Tėvo kaip sūnus Sūnuje ir jam daugiau nebereikės kaip Mozei ar Aaronui pakartotinų apsiplovimo veiksmų artinantis prie Dievo akivaizdos. Dėl to kad kojų mazgojimo mokiniams veiksmas yra tarnaujančios meilės, nusižeminimo ir atsidavimo aktas, kuris simbolizavo kryžiaus auką, tokiu būdu, galima sakyti, jis siejasi taip pat su Eucharistija.

Išties, mūsų Išganytojas, kaip sako Vatikano II Susirinkimas, Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas. (SC 47) Kaip testamentą, Kristus mokiniams apreiškė slėpinį meilės, kuri savo prigimtimi moka tarnauti ir atsiduoti iki mirties.

Palikdamas naująjį meilės įsakymą Kristus pagelbėja žmogui save realizuoti kaip žmogų. Iš tiesų, žmogus, Dievo sukūrimo plane norėtas ir mylėtas dėl jo paties, save patį supras ir realizuos tik nesavanaudiškoje savęs paties dovanoje kitam. O tam, kad tai būtų lengviau pasiekiama, Kristus nuolatos pasilieka su žmogumi Eucharistijoje – meilės sakramente – , iš kurio, pasak šventų Mišių maldos, mes semiamės meilės ir gyvenimo pilnatvę. Šiandieną Viešpats pasiveda į mūsų rankas, parodydamas mums savo meilę iki galo, tegul jo meilė perkeičia mūsų širdis ir padaro mus Dievo ramybės nešėjais. Amen.

Br. Robertas Dabkevičius OSB