III Velykų sekmadienis (2014 A)

Šv. Mišių skaitiniai ir homilija

Brangūs broliai ir seserys, Šiandienos mišių malda prasideda žodžiais: Tegul visados džiaugiasi, Dieve, tavieji žmonės (Semper exsultet populus tuus, Deus …). Paraginimu džiaugtis ši malda tiksliai atkartoja Velyknakčio šlovinimo įžangą, kuri prasideda žodžiu – Exsultet, Tedžiūgauja dangaus angelų minios! Tebūna džiaugsmingai švenčiamos dieviškos paslaptys. Velykų laikas, arba galima sakyti, visas krikščioniui suteiktas laikas, yra skirtas džiaugsmo ir dėkingumo paliudijimui. O to mūsų džiaugsmo priežastys, pasak maldos žodžių, yra Dievo meilė, kuri nugali mirtį ir kuri mumyse visa padaro nauja, tai yra: mums sugrąžina Dievo vaikų garbę, suteikia sielai jaunatvę dėka ko, širdyje gimsta viltis, kad ir mumyse vieną gražią dieną suspindės prisikėlimo garbė. Šiandienos skaitiniai mums leidžia įsigilinti į tikėjimo slėpinį.

Evangelijoje Kristus pasirodo kaip turintis galią autentiškai interpretuoti šventąjį Raštą ir širdyse įdiegti tikėjimą. Iš tiesų, mes tikime, kad šventas Raštas yra Dievo Dvasios įkvėptas, ir norint ne vien protu, bet ir širdimi jį suprasti, yra reikalinga Dievo Dvasia veikianti širdyje. Todėl nenuostabu, kad Jėzus, kuriam Dievas Tėvas teikia savo Dvasią be saiko, kaip sako evangelistas Jonas, yra vienintelis, kuris gali atverti švento Rašto duris ir palaipsniui vesti į išlaisvinančią tiesą. Iš Evangelijos pasakojimo apie mokinius keliaujančius į Emausą, mes galime pastebėti keletą detalių. Visų pirma, Jėzus yra su mumis mūsų tikėjimo kelyje, kaip anuomet jis keliavo neatpažintas su nuliūdusiais mokiniais, kurių visos viltys apie Izraelio atpirkimą sužlugo po Didžiojo Penktadienio įvykių.

Paklausti jų liūdesio priežasties, jie nepažįstamajam atsako, jog gedi Jėzaus iš Nazareto, kuris, pasak jų, buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais ir kuris buvo pasmerktas bei nukryžiuotas. Visų pirma, į akis krenta tai, kad jie neišpažino Jėzaus esant Mesiju, Gyvojo Dievo Sūnumi, kaip kitados, Šventosios Dvasios apreiškimu, padarė apaštalas Petras. Jiems Kristus buvo didis pranašas, vis gi tik žmogus, kuris politinės programos dėka turėjo atpirkti tautą. Toks jų tikėjimas yra labai žmogiškas, gal net suinteresuotas, ne veltui toks tikėjimas yra laikomas pereinamuoju, laikinu, ką simbolizuoja mokinio buvimas kelyje.

Tačiau toks tikėjimas be specialios Dievo dovanos, galima sakyti be tiesioginio Jėzaus kreipinio į žmogaus širdį, nelydi į Jeruzalę, bet palaipsniui nuo jos atitolina. Jėzaus priekaištas mokiniams už širdies nerangumą tikėti tuo, ką yra paskelbę pranašai, yra paraginimas savęs klausti, kaip yra skaitomas ir klausomas Dievo žodis. Negalima teigti, kad mokiniai visiškai neišmanė šventųjų Raštų. Pamaldaus žydo gyvenime Dievo žodžio skaitymas ir permąstymas nėra tik antraeilis užsiėmimas. Reikalas tame, kad tikėti pranašų žodžiais nepriklausys tik nuo žmogaus pastangų ir geros valios, nes tikėjimas, kaip dieviškoji dorybė, yra Dievo dovana ir kaip tokia ji pranoksta grynai žmogišką lygį.

Patys pranašų žodžiai, arba kitaip tariant visas Senasis Testamentas, mįslingai rodė ir vedė prie Kristaus, kurio asmenyje pranašystės tampa tikrove ir iš mįslės tampa akivaizdybe. Būtent todėl apaštalas Petras, Sekminių dieną, skelbia Jėzaus prisikėlimo tikrovę remdamasis ne tik savo asmeniniu susitikimu su prisikėlusiu Kristumi, bet ir šventojo Rašto paliudijimu, kur Kristus Dovydo lūpomis sako: Mano kūnas ilsėsis su viltimi, jog tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti. Iš tiesų, šie psalmės žodžiai tampa pilnai aiškūs savo prasme ir akivaizdūs tikrovėje tik per Velykų įvykį, kitaip tariant, tik Jėzaus Kristaus asmenyje. Jame išsipildo Raštas, todėl jis kaip asmuo yra raktas į pilną ir autentišką Dievo žodžio supratimą, o kartu ir į jo pagarbinimą.

Psalmisto aukščiau paminėti žodžiai: Mano kūnas ilsėsis su viltimi, jog tu nepaliksi mano sielos mirusiųjų buveinėje ir neduosi savo šventajam supūti, jau pilnai išsipildę Kristuje – Bažnyčios galvoje, yra vilties objektas mums visiems, kurie esame Kristaus, mistinio kūno nariai. Mes savo ruožtu laukiame, jog ir mumyse jie sėkmingai išsipildys. Tokiai vilčiai drauge su dėkingumu mus ragina šiandienos malda, žodžiais: „tavieji žmonės, Dieve, su dėkinga viltimi tegul laukia prisikėlimo dienos“. Šio gyvenimo kelionėje, kuri yra charakterizuojama tikėjimu, o ne regėjimu, Jėzus, mūsų atpažintas arba neatpažintas, keliauja su mumis. Kiekvienąkart, kada mūsų širdis užsidega tikėjimu ir meile, kada mes padarome pažangą neaprėpiamojo Dievo pažinime, koks mažas jis bebūtų, mes galime teigti, jog pats Jėzus, dažnai pasinaudodamas kito žmogaus lūpomis, asmeniškai mums kalbėjo į širdį.

Toks yra Dievo žodžio tikrojo aiškinimo bruožas – tai galia paliesti širdis. Emauso mokinių atveju, pasak jų žodžių: Mūsų širdys buvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę. Kažką panašaus patyrė ir apaštalo Petro kalbos klausytojai. Išties, Apaštalų darbuose sakoma, kad Petro žodžiai verte vėrė jiems širdį, ir jie ėmė klausinėti Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, broliai?“ (Apd 2, 37) Tiek pirmu, tiek ir antru atveju Dievo žodis pasirodė veiksmingas, palytėjo širdis ir sugebėjo įžiebti tikėjimą ir viltį. Šiandienos evangelijos skaitinyje sakoma, kad vos tik mokinių akys atsivėrė ir jie atpažino Jėzų, šis pranyko jiems iš akių. Kai kurie egzegetai mano, kad Jėzus, pasilikęs tą vakarą su mokiniais Emause, šventė eucharistiją, kuri dar paprastai buvo vadinama „duonos laužymas“.

Sulig šia interpretacija, po duonos palaiminimo, kai duona tapo perkeista į Kristaus kūną, jis pats pranyko, nes pasiliko sakramentiniu pavidalu eucharistijoje. Tačiau pats švento Rašto tekstas neleidžia taip teigti. Pranykus Jėzui iš akių, mokiniai vėl neįpuolė į neviltį. Ta tikėjimo liepsna, kuri buvo įsiliepsnojusi jų širdyse nė kiek nesumažėjo. Prisikėlęs Kristus pasiliko gyventi jų širdyse gyvu tikėjimu. Patys nepaisydami to, kad jau buvo vakaras, diena jau besibaigianti, jie skubiai pakyla nešti gerąją naujieną kitiems mokiniams. Tikėjimas neužsisklendžia pavienėje širdyje, jis skatina išeiti iš savęs ir dalintis, nes tik tuomet jis išlieka gyvas. Brangūs broliai ir seserys, Bažnyčia mus ragina aktyviam tikėjimo džiaugsmui.

Kristus pasilieka gyvas ir veiksmingas savo žodyje, kuriame slypi amžinasis gyvenimas, bet ypatingai jis tampa šalia esančiu Švenčiausiame Sakramente, nors kaip toks jis yra regimas tik tikėjimo akimis. Prašykime Dievą, kad jis kiekvienos komunijos dėka, mumyse palaikytų autentišką džiaugsmą, gyvą tikėjimą ir prisikėlimo viltį. Amen.

Br. Robertas Dabkevičius OSB