ELIJASXIX eilinis sekmadienis (2014 A)

Šv. Mišių skaitniai ir homilija

Šiandienos mišių skaitinius galima būtų apibendrinti vienu žodžiu: „tikėjimas“. Skaitiniai mums pristato tris biblinius personažus: pranašą Eliją ir apaštalus Paulių bei Petrą, kurie skirtingai ir papildydami vienas kitą atskleidžia tikėjimo dorybės prigimtį. Pirmasis skaitinys, paimtas iš Karalių knygos, kalba apie Dievo apsireiškimą pranašui Elijui, kitaip tariant, jis pristato mūsų tikėjimo objektą, arba tiksliau – asmenį – patį Dievą ir jo giliausią prigimties bruožą. Norint gerai suprasti Dievo apsireiškimo ženklus ir tikrąją jo esatį, reikia sugretinti pranašo Elijo charakterio bruožus ir paminėti, kaip jis atsidūrė ant Horebo kalno. Prieš ateidamas ant šio kalno, jis buvo subūręs visus dievaičio Baalo pranašus ant Karmelio kalno, ten jis juos nugalėjo ir po to visus išžudė kalaviju. Bet po tų įvykių, keršto baimės apimtas, pranašas Elijas buvo priverstas bėgti.

Apie pranašą Eliją išminčius Siracidas kalba žodžiais: Tada pakilo Elijas, pranašas lyg ugnis, jo žodis buvo lyg liepsnojanti krosnis. Jis sukėlė jiems badą ir savo uolumu privertė juos skursti. VIEŠPATIES žodžiu jis aklinai uždarė dangų ir tris kartus pašaukė žemyn ugnį (Sir 48, 1-3). Toks pranašo apibūdinimas kontrastuoja su jam apsireiškusiu Dievu. Išties, Rašto skaitinys sako, kad Dievo nebuvo nė smarkiame vėjyje, nė žemės drebėjime, nė ugnyje. Šie gamtiniai fenomenai, priklausydami kūrinijos pasauliui, negali tiesiogiai būti sutapatinami su Dievu, tačiau net ir metaforiškai, t. y. perkeltine prasme, jie neatspindi Dievo prigimties gelmių.

Pranašas Elijas suprato, kad tik švelnus, ramus šlamėjimas yra Dievo šalia buvimo ženklas. Ši ramybė, esmingai išplaukianti iš Dievo prigimties arba jo širdies gelmių, akivaizdžiai apsireiškia įsikūnijusiame Dievo Sūnuje, Jėzuje Kristuje, apie kurį pranašas Izaijas iš anksto pasakė: Ne šauksmu ar pakeltu balsu, – gatvėje nesigirdės jo balso. Net palaužtos nendrės nelauš nei blėstančio dagčio negesins. Jis tikrą neš teisingumą (Iz 42, 2-3). Ir pats Dievas Kristuje ragins mokinius: Mokykitės iš manęs nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11, 30). Dievas tvarko pasaulio reikalus ramiai.

Antrasis mišių skaitinys mums atskleidžia veiksmingo tikėjimo perkeičiančią galią. Apaštalo Pauliaus asmenyje mes galime konstatuoti įvykusią jo radikalią permainą. Tikėjimas į Kristų jį, iš uolaus, šaltakraujiško ir nenuilstamo Bažnyčios persekiotojo, perkeitė į jautrų žmogų su motiniška širdimi, kuris labai liūdi ir kuriam nuolat širdį maudžia dėl tautiečių užsispyrimo. Ir tai, net su priesaika, pareiškia Paulius, kuris kitame laiške sakys: Nuo žydų gavau penkis kartus po keturiasdešimt be vieno kirčio. Tris kartus gavau lazdų, vienąkart buvau apsvaidytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau atviroje jūroje … ir t. t. (2 Kor 11, 24-25).

Autentiškas tikėjimas bus malonės šaltinis, kuri iš gelmių keis tikinčiojo širdį ir padarys, kad ji plaktų tuo pačiu ritmu, kaip ir Kristaus, visos malonės Davėjo, širdis. Dėl to apaštalo Pauliaus aimana dėl tautiečių, jo brolių, netikėjimo, yra gilus paties Dievo atodūsis dėl žmogaus užsidarymo ir meilės stygiaus. Apaštalas Paulius mus dar pamoko, kad tikėjimas turi taip pat ir bendruomeninį bruožą. Tikėjimas, nors ir yra asmeniškas veiksmas, kuriuo tikintysis laisvai save paveda apsireiškiančiam Dievui, tačiau tikėjimas žmogaus neizoliuoja nuo kitų.

Gyvas tikėjimas įgalins žmogų jausti Dievo širdimi, viską matyti Dievo akimis, dėl to neišvengiamai apreikš kitą žmogų esant kaip brolį, nors galbūt pastarasis į mus palankiai nežiūri. Būtent dėl to apaštalas Paulius nepasitenkina tuo, kad jis pats asmeniškai turi tikėjimo lobį, bet geiste geidžia, net savo paties išganymo sąskaita, kad ir kiti turėtų tą palaimą, kuri kyla iš Jėzaus Kristaus pažinimo ir glaudžios draugystės su juo. Na, o šiandienos evangelija mums pasakoja apie apaštalą Petrą, kuris mėgino eiti vandeniu. Šis epizodas papildo tikėjimo dorybės apibrėžimą, atskleisdamas jos antgamtiškumo charakterį. Išties, kaip normaliomis sąlygomis žmogui nėra įmanoma eiti vandeniu, taip ir tikėjimas, kaip dieviškoji dorybė, negali egzistuoti žmoguje kitaip kaip tik Dievo padovanota.

Evangelijos skaitinyje matome, kad apaštalas Petras ne savo iniciatyva iškelia koją iš valties ir pradeda eiti vandeniu, bet tik tuomet, kai jam Viešpats paliepia: Eik! Ėjimas vandeniu tampa visiškos priklausomybės nuo Dievo ženklu, kada žmogiški gabumai ir pati prigimtis yra pakylėjami virš jiems įgimtos ribos. Apaštalo kojos tvirtai stovėjo ant vandens ir jis galėjo saugiai eiti tol, kol jo žvilgsnis buvo atidžiai nukreiptas į Viešpatį. Taip ir tikėjimas, jis bus tuomet tvirtas, kada remsis tik Viešpačiu. Evangelija toliau sako, kad Petras, pamatęs vėjo smarkumą, nusigando ir pradėjo skęsti. Tai reiškia, kad žmoguje, net ir karštai tikinčiajame, gali kilti abejonių, tikėjimo išbandymų, silpnumų ir nuslydimų.

Tačiau tuomet dera drauge su apaštalu Petru sušukti: Viešpatie, gelbėk mane! Ir Viešpats nedelsiant mums išties pagalbos ranką. Nesibijokime, jeigu kartais atrodys, kad Dievas reikalauja daugiau negu gali leisti žmogaus jėgos. Tikėjimo kelyje Viešpats visados yra priešakyje ir svarbu nenuleisti nuo jo akių. Mišių maldos žodžiais, prašykime Dievą, kad jis mūsų širdyje ištobulintų savo vaikų įsūnystės dvasią, kad mes užtikrintai galėtumėm įeiti į mums pažadėtą paveldą. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB