JEREMIJASXXII elinis sekmadienis (A metai)

Šv. Mišių skaitiniai ir homilija

„Tu mane suvedžiojai, Viešpatie, aš leidausi suvedžiojamas.“Pirmasis šio sekmadienio skaitinys prasideda kaip meilės istorija. Taigi Dievo Žodis suvedžiojo Jeremiją, kuris rašė: „Kai tavieji žodžiai buvo man duoti, juosius ryte prarijau, – tavasis žodis atnešė man džiaugsmą ir širdies linksmybę“ (Jer 15, 16).

Šv. Petrą taip pat suvedžiojo Viešpats. Vėliau šv. Paulius irgi buvo Jėzaus pagautas (Fil 3, 12). Iš tikrųjų visi šventieji yra Jėzaus pagauti. Ar mes patys suntinkame, kad Viešpats pagautų mus?

Grįžkime prie Petro. Jo istorija prasideda prie Galilėjos jūros. Kartu su savo broliu Andriejumi jis priėmė Mokytojo kvietimą: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“ (Mk 1, 17). Tai yra pirmasis Jėzaus kvietimas Petrui. Jėzaus mokymas ir stebuklai paruošė Petrą pripažinti prie Cezarėjos: „Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!“ Šis pripažinimas iš anksto skelbia Bažnyčios tikėjimą, kurį netrukus mes pripažinsime giedodami „Credo“ – „Tikėjimo išpažinimą“.

Dieviškosios šviesos apšviestas šv. Petras atpažįsta Jėzuje Mesiją. Tačiau jo išpažinimas dar nėra tobulas. Mokinys suvokia Mesiją esant „dievišku žmogumi“, kuris grąžins Izraeliui jo galią ir jo prestižą. „Nieku gyvu, Viešpatie, tau neturi taip atsitikti!“ Tačiau Jėzus prisistato esąs „žmogiškas Dievas“, kenčiantis tarnas, iki gėdingos mirties ant kryžiaus. Todėl Jėzus sugriauna klaidingus Petro troškimus ir čia pat kviečia jį atsiversti. „Eik šalin, šėtone!“ – pažodžiui verčiama: „Eik už manęs, paskui mane!“ Taigi šie Kristaus / Jėzaus žodžiai yra antrasis kvietimas Petrui.

Šv. Augustinas jį komentuoja: „Jis [Petras] norėjo eiti priekyje, bet ką sako Viešpats? „Eik už manęs, prieše!“ Eidamas priešakyje tu esi priešas, o sekdamas manimi tapsi mokiniu.“ „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi.“ Kiekvienas iš šio sekmadienio trijų skaitinių padeda mums suprasti, ką reiškia šis Jėzaus kvietimas. Jeremijo kryžius yra būti nepriimtam. Nors jis yra ramybės žmogus, jis Dievo siunčiamas kovoti prieš saviškius, prieš karalius, kunigus, netikrus pranašus, prieš visą tautą. Svarbiausia, jis turi iš anksto skelbti bėdas: „smurtą ir priespaudą“.

Tačiau jis neatsisako savo misijos taip, kaip pranašas Jona, kuris pabėgo toli nuo Ninevės, kurią turėjo kviesti atsiversti. Laikui bėgant, Petras suprato, ką reiškia žodžiai „eiti paskui Jėzų“. Po prisikėlimo prie ežero Jėzus pakartojo kvietimą sekti paskui jį: „ kai buvai jaunas, pats susijuosdavai ir vaikščiojai, kur norėjai. O pasenęs, tu ištiesi rankas, – kitas tave perjuos ir ves, kur nenori.“ Tai pasakęs, dar pridūrė: „Sek paskui mane!“ Juk Petras, iškęsdamas kryžiaus kankinimą kaip Jėzus, tikrai pasekė Viešpatį. Mums taip pat Jėzus sako: „ išsižadėk pats savęs, pasiimk savo kryžių ir sek manimi.“

O mums ką reiškia „sekti Jėzumi“? Šv. Paulius kaip tik paaiškino tai: „ aukokite savo kūnus kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį Dievo garbinimą.“ Iš tikrųjų nėra kitos Dievui patinkančios aukos, kaip tik mes patys su savo kasdieniniais kryžiais. „Kadangi be manęs ir kiti dalykai tavęs nepatenkins, tai ir tavo dovanos be tavęs paties man negali patikti“, – sako Viešpats „Kristaus sekimo“ knygoje. Duona ir vynas, kuriuos celebrantas tuoj padės ant altoriaus, taps pasiaukojusio Jėzaus Kūnu ir Krauju. Ši duona ir šis vynas taip pat yra mūsų pačių aukojimo ženklai. Kristus pasiaukojo Tėvui kruvinu būdu ir pasiaukoja šiandien pagal sakramento ženklą, slėpiningai, sakramentiniu būdu, kad „subręsdami į gyvą atnašą Kristuje Tėvo garbei ir šlovei“ (žr. IV E. M.) sektume paskui jį ir „laimėtume dalį su išrinktaisiais“, „cum electis tuis hereditatem consequi valeamus“ (žr. III E. M.).

Tai bus dėl Šventosios Dvasios, kuri šiandien mus subūrė ir kuri kasdien vis arčiau suvienija mus su Kristumi, veikimo. Pagaliau Ji suvienys mus visus amžinoje, palaimingoje bendrystėje su Dievu Tėvu ir Sūnumi, ir Jo šventaisiais.

T. Bernardas de la Borderie OSB