NUSIŽENGIMASXXIII eilinis sekmadienis, A metai

Šv. Mišių skaitiniai ir homilija

„Jeigu tu neperspėtum kaltojo, tai aš iš tavęs pareikalaučiau ataskaitos už jo kraują.“

Brangūs broliai ir seserys, Pirmasis šiandienos Mišių skaitinys mums atskleidžia nepavydėtiną pranašų misiją, kurią jiems paveda Dievas. Galima būtų pagalvoti, kad išskirtinė Dievo meilė ir pašaukimas, kuriais jis apdovanoja pavienį žmogų be jokių jojo išankstinių nuopelnų ir jį iškelia į pranašų ar apaštalų rangą, žmogui tampa nuolatinio džiaugsmo, ramybės ir saugumo garantu. Tačiau toli gražu taip nėra. Praeito sekmadienio Mišių skaitinyje mes girdėjome pranašo Jeremijo skundą: „Kada tik kalbu, turiu rėkti, turiu šaukti: „Smurtas ir skriauda!“ VIEŠPATIES žodis man atnešė nuolatinę užgaulę ir pajuoką.“ (Jer 20, 8).

Šiandienos skaitinys nekalba apie pranašo Ezechielio skundą, tačiau nesunku nujausti, kad jo, kaip Izraelio namų sargo, misija įspėti kaltuosius jam pritraukė daug išbandymų ir atmetimo. Išties, pranašas tarsi atsiduria tarp dviejų girnapusių: iš vienos pusės, jis turi įspėti kaltąjį pamesti savo nedorą kelią, bet čia pat rizikuoja prisitraukti kaltojo nepalankumą, neapykantą ir gal net kerštą, o iš kitos pusės – jeigu pranašas nieko nekalbės, tarsi gerbdamas nusidėjėlio laisvę apsispręsti ir elgtis, kaip šiam patinka, taip jis prasikals Dievui, kuris iš jo pareikalaus ataskaitos už nusidėjėlio kraują. Tokia kritinė pranašo būklė gali tapti išankstiniu skaistyklos paragavimu dar jam esant čia, žemėje.

Pranašo likimas tokiu būdu tampa glaudžiai susietas su jo tautiečių likimu ir jo paties išganymas priklausys nuo jo paklusnumo savo pašaukimui, kuris nežada būti lengvas. Tačiau pirmasis skaitinys atskleidžia dar ir kitą tiesą. Tai Dievo kantrybė ir jo išganingasis planas vesti kiekvieną žmogų į gyvenimo pilnatvę. Dievas iš pranašo pareikalauja tapti jo burna ir raginti nusidėjėlius atsiversti ne dėl to, kad pats negalėtų prabilti į nusidėjėlio širdį ir sąžinę. Žinoma, Dievas tai nuolatos daro, nes jam yra brangus kiekvienas žmogus. Tačiau Dievas pasitelkia ir gležnus tarpininkus – žmones, kad jie taptų susitaikinimo šaukliais.

Tokiu būdu pats pranašas, kuris yra pašauktas būti glaudesnėje draugystėje su Dievu, yra ugdomas ir tobulinamas, kad pažintų Dievo meilę nusidėjėliams ir tai, kad „Dievas nesidžiaugia nusidėjėlio mirtimi“. Pats pranašas yra raginamas savyje išsiugdyti tokius dieviškus jausmus: didelę užuojautą klystantiems ir glaudžią bendrystę su jais, kaip tos pačios tautos nariais. Dievui yra miela, kad žmogaus širdis jaustų kaip jo širdis, nes iš šios širdžių vienybės išplaukia išganymas visam pasauliui. O iš kitos pusės, nusidėjėliui pranašo žodis ir pats jo asmuo turi tapti Dievo Apvaizdos ženklas – ne grasinantis, bet, atvirkščiai, taikus ir gelbstintis iš dabartinės pražūties. Dievo Kūrėjo plane žmonija turėjo sudaryti glaudžią darnią šeimą, kurios neskaldytų joks egoizmas ir nuodėmės nedarna.

Tačiau nuodėmė atitolino žmogų nuo Dievo, taip pat ir nuo artimojo. Po to, kai Kainas užmušė savo brolį ir Dievas jo paklausė: „Kurgi tavo brolis Abelis?“, jis atkirto: „Nežinau! Argi aš esu savo brolio sargas?!“ (Pr 4, 9). Broliai ir seserys, tam tikra prasme mes privalome būti mūsų brolių sargais, kaip pranašas Ezechielis savo metu buvo tautiečiams. Ir apaštalas Paulius mus ragina: „Broliai! Niekam nebūkite ką nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę, nes kas myli, tas įvykdo įstatymą.“ Būti sargu artimajam nereiškia būti kitų, kaip kalinių, prižiūrėtojais, sekliais ir teisėjais, bet greičiau nuolankiais tarnais.

Besiskleidžianti dieviškoji malonė širdyje mus ragina jausti atsakomybę ir rūpestį už artimojo išganymą. Šventasis Antanas, vienuolis eremitas, kalbėjo: „Tiek gyvenimas, tiek mirtis priklausys nuo mūsų artimojo. Iš tiesų, jeigu mes laimėsime brolį – mes laimėsime Dievą, bet jeigu mes papiktinsime brolį – mes padarome nuodėmę Kristui.“ (Ant 9). Vieną iš konkrečių veiksmų, kuris bent jau išoriškai gali išreikšti mūsų rūpestį artimojo išganymu, Kristus išsako paliepimu šiandienos evangelijoje: „Jei tavo brolis nusikalstų, eik ir bark jį prie keturių akių. Jeigu jis paklausys, tu laimėjai savo brolį.“ (Mt 18, 15).

Iš katekizmo mes žinome, kad pikta darantį sudrausti yra vienas iš sielos gailestingumo darbų. Ne kiekvienam yra lemta šį gailestingumo darbą atlikti gailestingai ir dėl to dorybingai, kaip Dievui patinka. Yra normalu ir net būtina, kad tėvai sudraustų pikta darančius jų vaikus, o vyresnieji – tiesiogiai jiems pavaldžius asmenis, kurie savo veiksmais kenktų bendram gėriui. Toks sudraudimas išplaukia iš teisingumo dorybės. O sudraudimas, priekaištas, kuris be asmeninio pranašumo jausmo ir slapto keršto siektų tik nusidedančiojo gerovės, jo sielos išganymo, yra veiksmas meilės, kurią mes esame vienas kitam skolingi. „Meilė nedaro nieko pikta artimui.“

Reikia pastebėti, kad evangelijos tekstas nesako, „jeigu koks žmogus nusikalstų“, bet „jeigu tavo brolis nusikalstų“. Tai yra paraginimas dar prieš bet kokį sprendimą žvelgti į kitą kaip į mums artimą, kaip į brolį ar sesę. Artimasis net ir prasižengęs pasilieka artimu žmogumi ir kaip toks turi teisę į pagarbą. Tam, kuris prasikalto, pasakyti gerą ir aiškų žodį, su juo ir už jį kentėti, nurodyti jam kelią – visa tai reikalauja labai daug nusižeminimo ir meilės. Svarbu taip pat nepamesti iš akių pilnutinio Kristaus mokymo, nes jeigu jis paragina sudrausti pikta darančius, jis taip pat ragina iš pradžių savo akyse pastebėti rąstą, prieš įžvelgiant šapelį brolio akyje, ir, kita vertus, jis moko patirtas nuoskaudas atleisti.

Šventasis Augustinas, kalbėdamas apie kitų sudrausminimą sako: „Jeigu mes kada nors esame priversti ką nors pabarti, iš pradžių savęs klauskime, ar mes patys kada nors neturėjome tokios pačios ydos; pagalvokime apie tai, kad būdami žmonės, mes galėjome ją turėti. Galbūt, mes tą ydą kitados turėjome, bet dabar jau ne – tuomet prisiminkime mūsų visų trapumą, idant pabarimas nekiltų iš neapykantos, bet iš gailestingumo. Jeigu mes esame įsitikinę, jog skendime tokioje pačioje ydoje, tuomet susilaikykime nuo pabarimų, bet verčiau kartu vaitokime ir vienas kitą paraginkime imtis drauge atgailos.“ (PL 34, 1298).

Tokia nuolanki laikysena ras greičiau atgarsį nusidėjėlio širdyje ir tai bus paraginimas sau pačiam taisytis į gera. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB