KRYŽIUSŠv. Mišių skaitiniai ir homilija  (2014 A metai)

Šiandien vietoj eilinio sekmadienio – Viešpaties dienos liturgijos – mes švenčiame Šventojo Kryžiaus Išaukštinimą. Šią šventę sudaro ne tik sakralaus daikto – relikvijos, kokia brangi ji bebūtų, garbinimas.

Šiandien ypač švenčiamas nukryžiuotas ir iš numirusių prisikėlęs Jėzus Kristus. Kryžius yra skausminga ir kartu šlovinga tikrovė. Kristui jis buvo žiaurus, pažeminantis mirties įrankis, bet ir jo pergalės trofėjus, jo garbės sostas, nuo kurio jis nepaliaujamai žmonijoje spinduliuoja savo gailestingos meilės dovanomis.

Labai svarbu niekada neatskirti vieno nuo kito šių skausmingo ir šlovingo kryžiaus aspektų. Kiekvienas evangelistas pristato kryžių, aprašydamas, nutapydamas nukryžiuoto Kristaus paveikslą savaip. Lyginant evangelijas galima pastebėti tam tikrą laipsnišką kitimą. Morkus ir Matas, pateikiantys pačius seniausius pasakojimus, tarsi parodo, kad Jėzus kenčia beveik vien pasyviai. Kryžius jiems – vieta, kur po Alyvų kalno patirties, Kristus patiria pačią didžiausią vienišumą ir sielvartą. Jis visų savųjų apleistas. Jį supanti praeivių, aukštųjų kunigų ir Rašto aiškintojų minia tyčiojasi be gailesčio, ir du nukryžiuoti šalia plėšikai jungiasi prie šių patyčių. Prieš mirtį Kristus galingu balsu sušunka du kartus.

O minėti evangelistai pateikia tik pirmojo šūksnio žodžius, paimtus iš 21 psalmės, kurie išreiškia didelę Jėzaus širdgėlą: „Mano Dieve, [...] kodėl mane apleidai?“ Šv. Luko pasakojime atrodo, kad Kristus aktyviau veikia savo kančios metu, ir kryžius jau akivaizdžiai neša išganymo vaisius. Užuot perteikęs Jėzaus sušukimą arba tarsi jo tęsinį, Lukas mums perduoda Viešpaties užtarimo maldą už savo budelius ir visus nusidėjėlius: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro.“ Šie žodžiai netrukus neša regimus vaisius: atsiverčia ne tik vienas iš plėšikų, „gerasis nusikaltėlis“, bet ir „visa susirinkusi mina“, kuri po Jėzaus mirties „skirstėsi, mušdamasi krūtinę“ (Lk 23, 48).

Aprašydamas paskutinį Jėzaus šauksmą, kuris buvo be žodžių Mato ir Morkaus evangelijose, Lukas mums atskleidžia jo turinį: „Tėve, į tavo rankas aš atiduodu savo dvasią“. Jėzus užmigo kalbėdamas ramią pasitikėjimo maldą iš 30 psalmės. O visoje šv. Jono evangelijoje kryžius yra visiškai apšviestas išganymo šlovės. Kristus yra išaukštintas ant kryžiaus kaip naikinantis pasaulio nuodėmę Dievo Avinėlis arba kaip varinis žaltys, kurį Mozė iškėlė dykumoje tautos žaizdoms ir ligoms gydyti. Jonas pabrėžia, kad visos savo kančios metu Kristus veikia su karališka laisve.

Niekas neatima jo gyvybės; jis pats ją laisvai atiduoda, kad išsipildytų Raštas. Paskutinis Jėzaus žodis Jono evangelijoje yra „Atlikta“. Po Kristaus mirties mus atgimdantis vanduo, mus apvalantis kraujas trykšta iš jo atviros širdies. Kryžius nuo šiol pasirodo kaip gyvybės medis ir gyvojo vandens šaltinis, kaip Dievo ištikimybės ir meilės ženklas. Kristus savo kentėjimais gailestingai jungiasi su mūsų vargais. Todėl žiūrėkime tą, kurį perdūrė mūsų nuodėmės.

Žiūrėkime ne su vergiška baime, siaubingo kaltės jausmo prislėgti, bet su dėkingumu ir meile. Ryžkimės priimti jo siūlomą atleidimą, nes kryžiaus medis tapo gelbėjimosi plaustu, kuris mus plukdys į amžinojo gyvenimo uostą. Šito laukdami, ypač vienuolyne, esame raginami sekti Kristaus klusnumo iki mirties pavyzdžiu, kantriai dalyvauti Kristaus kentėjimuose, stengtis ištaisyti savo ydas ir nuoširdžiai tarnauti Dievui ir savo broliams. Kartais reikės patirti kančių, kurių negalime išvengti ir kurias sunku suprasti. Tokios aplinkybės gali paaiškėti tik kryžiaus šviesoje.

Tais momentais galime melstis kartu su Kristumi dvidešimt antrą psalmę: „Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes tu su manimi. Tavo ganytojo lazda, t. y. tavo kryžius, mane apgins.“ Išbandymuose galime persižegnoti, vienytis su Kristaus auka ir su juo atsiduoti į Tėvo rankas. Tik taip žemėje patirtimi pažinsime kryžiaus slėpinį. Mūsų širdis prasiplės ir būsime įkurdinti gilioje ramybėje; laukdami atpirkimo vaisių pilnatvės, galėsime džiaugtis ir giedoti: „Per kryžiaus medį džiaugsmas jau atėjo į pasaulį.“ Amen.

T. Grigalius Casprini OSB