Kristus-2XXVIII Eilinis sekmadienis (2014 A)

Šv. Mišių skaitniai ir homilija

Daug pašauktųjų, bet maža išrinktųjų…

Brangūs broliai ir seserys, šio sekmadieninio Evangelijos skaitinys pratęsia Jėzaus mokymą apie Dangaus karalystę ir yra glaudžiai susijęs su praeitos savaitės Evangelija, kuri kalbėjo apie Viešpaties vynuogyną ir nedorus vynininkus, kurie norėjo pasisavinti vynuogyną ir jo vaisius. Anas palyginimas buvo labiau nutaikytas prieš aukštuosius kunigus ir Izraelio tautos vadovus, kuriems Jėzus pasako Dievo nuosprendį: Dievas išnuomos vynuogyną kitiems vynininkams, kurie atėjus metui duos vaisių. Ir jis priduria: Sakau jums: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, kuri duos vaisių (Mt 21, 43).

O šiandienos palyginimo žodžiai yra skirti visiems – ne vien tik ano meto Jėzaus klausytojams, ne vien tik fariziejams ar visai žydų tautai, bet apskritai visiems žmonėms, kadangi palyginimas apie kvietimą į karaliaus vestuvių pokylį išreiškia bendrą kiekvieno žmogaus pašaukimą į palaimingąjį gyvenimą, į glaudžią bendrystę su Dievu. Ji palyginime pristatoma kaip šventiškas vestuvių pokylis. Tiesa, pirmasis ir tiesioginis Jėzaus pateikto palyginimo adresatas buvo žydų tauta.

Dievas nuo pat jos išvedimo iš Egipto vergijos laikų šią tautą nenuilstamai per pranašus ir teisėjus ugdė, perspėjo bei ragino likti ištikimą sudarytai sandorai, kuri pranašų buvo tapatinama su santuokos ryšiu tarp Dievo ir jo išrinktosios tautos – Izraelio. Kaip ir palyginime su vynuogynu ir nedorais vynininkais, šeimininkas galiausiai išsiunčia savo sūnų, tikėdamas bent jo dėka ir autoritetu gauti jam priklausančią derliaus dalį, panašiai ir tikrovėje išsisprendžia Dievo galiausias ketinimas įtikinti pakviestuosius ateiti į vestuvių pokylį. Jėzus Kristus – tikrasis Sužadėtinis – buvo asmeniškai atėjęs kviesti savo tautiečių į Naujosios Sandoros pokylį.

Tačiau paradoksalu, kad, kaip Jėzaus palyginimas sako ir kaip po to patys istoriniai įvykiai paliudija, tas kvietimas nebuvo palankiai priimtas. Bet visgi Dievo išganingojo plano nepakeičia ir nesusaisto žmonių suklydimai ir nuodėmės – ta mūsų žmogiškoji būklė, kuri dėl savo nepastovumo ir nenuspėjamumo užtraukia ant akių tarsi šydą, kuris kliudo žmogui matyti, kas iš tiesų yra teisu ir kur glūdi jo tikroji palaima.

Šydas, kuris dengia visas gimines, nuometas, kuris gaubia visas tautas, kitaip sakant, dvasinė trumparegystė, trukdo visiems ir kiekvienam pamatyti išaukštinantį žmogaus pašaukimą ir skatina ieškoti dalinio gėrio, kuris tik padidina skurdą. Tačiau pirmųjų pakviestųjų užsispyrimas ir atsisakymas tampa malonės ir pašaukimo priežastimi tiems, kurie buvo toli nuo karaliaus rūmų, toli nuo Dievo artimųjų bičiulių bendrijos, tiems, kurie sutrikę stovėjo gyvenimo kryžkelėse, nežinodami, kokiu keliu pasukti, nes jų gyvenimas neturėjo antgamtinio tikslo.

Apaštalas Paulius, svarstydamas apie Izraelio tautos regimą atstūmimą, klausia: Ar izraelitai taip suklupo, kad ir pargriūtų? Nieku būdu! Tik per jų suklupimą pagonių tautoms atėjo išganymas, kad juos paimtų pavydas. Bet jeigu jų suklupimas reiškia pasaulio praturtinimą, o jų mažas skaičius – pagonių praturtėjimą, tai ką duos jų visuma?! (Rom 11, 11-12) Ir toliau jis pareiškia: Dievas visus įkalino neklusnume, kad visų pasigailėtų (Rom 11, 32). Palyginimas apie karaliaus sūnaus vestuves ir apie pakvietimą į tą pokylį turi ir gilesnę prasmę.

Kaip sakiau, šis palyginimas liečia kiekvieną žmogų. Visų pirma, Jėzaus žodžiuose galime įžvelgti Dievo kūrimo planą ir tai, kokį vaidmenį turėjo atlikti žmogus kūrinijoje. Kiekvienas žmogus, savyje turėdamas Dievo paveikslą, yra pakviestas į glaudžios draugystės ryšį su savo Kūrėju. Pirmykštį, nekaltumo būsenos, išskirtinį mūsų visų protėvio Adomo su Dievu draugystės ryšį, kurį jis turėjo galią perduoti savo palikuoniams, pažeidė nuodėmė, kai dalinis gėris buvo palaikytas viršesniu už absoliutų gėrį. Tačiau Dievo nenugali žmogaus jam pasakytas: „Ne“, nes jis pažįsta žmogaus širdį ir žino, kas gali tikrai ją nuraminti.

Dievo pašaukimas nesiliauna galioti ir žmogus yra toliau kviečiamas į bendrystę su juo. Šiame Dievo ir žmogaus bendravime, kurį simbolizuotų šventiškas pokylis, jokiam žmogui nėra skirta sėdėti toli nuo šeimininko, stalo gale, bet pačiame centre, nes kiekvieno žmogaus siela, pasak Bažnyčios Tėvų, yra Kristaus sužadėtinė. Todėl joks žmogus iš tikrųjų nėra kviečiamas kaip paprastas svečias tik vietai užpildyti, bet kaip Kristaus sužadėtinė, kurią jis nuplovė savo krauju.

Antras dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, – tai Jėzaus pasakyto palyginimo pabaiga apie žmogų, neapsirengusį vestuvių drabužių. Jis sėdėjo tarp kitų svečių ir, rodos, aplinkiniams į akis nekrito, tačiau net ir didelėje pakviestųjų minioje šeimininkas lengvai pastebi tą, kuris yra ne savo vietoje. Tai yra akivaizdus perspėjimas kiekvienam atidžiai pažiūrėti į savo gyvenimą ir į savo sielos būklę. Vien tik kūniškas priklausymas Dievo tautai – Bažnyčiai dar negarantuoja Dievo palankumo ir iš jo išplaukiančio išganymo. Senovės patarlė sako: „Ne visi šventieji, kurie mindžioja šventyklos slenkstį“ (Non omnes sancti qui templi limina calcant).

Vadinasi, galima regimai teigiamai atsakyti į Dievo kvietimą, tačiau gyvenimu ir širdimi nuo jo nusigręžti. Vestuvių drabužis, kurį mes gavome, – tai mūsų krikšto pašvenčiamoji malonė. Apaštalas Paulius sako: Visi, kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi (Gal 3, 27). Tad yra svarbu duoti vietos Kristui mūsų gyvenime ir dažnai atnaujinti mūsų krikšto pažadus tam, kad „nesusidėvėtų“ mus gaubianti Dievo malonė. O tą padaryti yra būtinas sakramentinis gyvenimas – ypač Eucharistija ir susitaikinimo sakramentas.

Jeigu ir nutinka taip, kad mes su ką tik nuvalytu sielos drabužiu vėl pakartotinai paslystame ir panyrame į purvą, nedera dėl to sielotis ir prarasti viltį – Dievui nieko nekainuoja mus vėl akimirksniu padaryti baltus kaip sniegą, bet su sąlyga, jeigu mes nuoširdžiai į jį kreipiamės.

Broliai ir seserys, tiek pirmasis skaitinys, tiek Evangelija padrąsina mūsų viltį, nes Dievas apreiškia savo visagalybę ne kaip Teisėjas, bet kaip vestuvių puotos Karalius. Žmonijos istorijos žemiškojo tarpsnio neužbaigia Dievo pasmerkimas, bet išganymas ir džiugesys. Tą dieną sakys: Štai mūsų Dievas! […] Tai Viešpats, kuriuo pasikliovėme. Džiūgaukim, kelkim linksmybes: jis mus išgelbėjo! Mišių maldos žodžiais prašykime Dievą, kad jo malonė mus visuomet vestų ir lydėtų, ir skatintų be paliovos gera daryti. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB