Kristus-2Šv. Mišių liturginiai skaitiniai

Šio sekmadienio skaitiniai kalba apie tris skirtingus pasaulius. Šv. Paulius kalba apie praeinantį šio pasaulio pavidalą. Tai yra regimasis pasaulis – Dievo įkurta visata su visa žmonija. Apie šį pasaulį Jėzus kalba prašydamas Tėvą dėl mokinių: Aš neprašau, kad juos paimtum iš pasaulio... Šis pasaulis toks, kokį jį matome, praeis. Dangūs suirs liepsnose ir elementai sutirps iš karščio! Skaitome antrame Petro laiške. Pirmame skaitinyje pranašas Jona aprašo kitą pasaulį.

Ninevė vaizduoja nuodėmės pasaulį, tai yra pasaulį, kuris atmeta Dievą ir persekioja su neapykanta Kristų ir jo mokinius. Tai Šėtonui pajungtasis pasaulis. Šiandienos evangelija pristato trečią pasaulį – Dievo Karalystę, kurią skelbti ir kuriai duoti pradžią atėjo Jėzus. Prisiartino Dievo Karalystė. Tai yra Geroji Naujiena, džiaugsmingas skelbimas. Simoną, Andriejų, Jokūbą, Joną, o šiandien ir kiekvieną iš mūsų Jėzus kviečia įeiti į šį naują pasaulį, tai yra į Dievo Karalystę.

Šis pasaulis niekada nepraeis. Be to, jis egzistuoja regimajame pasaulyje, ir kaip pasakoja Evangelijos palyginimas apie rauges, jis egzistuoja kartu su nuodėmės pasauliu. Atsiverskite ir tikėkite Evangelija! Kaip nineviečiai ir kaip Jėzaus klausytojai, mes visi esame kviečiami atsiversti, gyventi ir dabartiniame laike, ir tame pačiame laike už dabartinio laiko. Esame pašaukti gyventi pasaulyje, bet būti ne iš pasaulio. Jie ne iš pasaulio, kaip ir aš ne iš pasaulio, sakė Jėzus apie savo mokinius (Jn 17, 14). Prisiartino Dievo Karalystė. Deja, bet Šėtono karalystė irgi nėra toli.

Perskyrimo linija tarp dviejų karalysčių kerta kiekvieno iš mūsų širdį. Mes visi esame kviečiami į šventumą. Mes visi einame to paties tikslo link, siekiame kartu dalyvauti dieviškojo gyvenimo pilnatvėje, buvimo su Dievu laimėje. Žmogaus galutinis pašaukimas tėra vienas, būtent dieviškas, tvirtina Vatikano II susirinkimas. Bet keliai į šį tikslą yra įvairūs ir pašaukimai skirtingi. Šio sekmadienio antrajame skaitinyje šv. Paulius kreipiasi ne tik į kunigus ir vienuolius, bet į visus pakrikštytuosius.

Tačiau nurodymus, kuriuos pasauliečiai turi įgyvendinti dvasiškai ir kiekvienas pagal savo luomą, vienuoliai turi išreikšti išoriškai savo gyvenimo būdu. Tai gyvenimo būdas, kuriuo gyveno Kristus, skaistaus, neturtingo ir paklusnaus gyvenimo būdas. Jėzus visus žmones kviečia eiti paskui jį. Tačiau kai kuriuos Jis pasišaukia būti arčiau Jo, kad jie galėtų atlikti ypatingą misiją: Eikite paskui mane! Aš jus padarysiu žmonių žvejais. Kokia yra gyvenančių vienuolynuose misija?

Tam tikra prasme jie yra paveikslas ar atvaizdas Bažnyčios, žengiančios to laiko link, kai ji bus atbaigta. Galima sakyti, kad vienuolynas yra vieta, kur išgyvenamas Jėzaus atsimainymo ant kalno įvykis. Čia kiekvienas iš mūsų yra kviečiamas įsmeigti savo širdies akis į spindintį Viešpaties veidą. Kad kiekvienas iš mūsų jaustų Dievo artumą ir kartu su Petru sakytų: Viešpatie, gera mums čia būti! Tada girdėsime ir pažinsime Viešpaties balsą, kuris mus kviečia: Eik paskui mane.

Galima pastebėti, kad keturi mokiniai, kuriuos Jėzus pakvietė eiti paskui save, ne galutinai paliko žvejybą. Vėliau jie dar grįš dirbti su savo tinklais. Tačiau po šio pirmo pakvietimo jų gyvenimas jau nebebus toks, koks jis buvo. Jėzus įsiskverbė į jų gyvenimą. Jie rodo mums, kad artimai gyventi su Jėzumi yra žymai vertingiau negu visa tai, ką paliekame. Tad nebijokime eiti paskui Jį ir pasilikti su Juo.

T. Bernardas de la Borderie OSB