SIMON UOSVEŠv. Mišių liturginiai skaitiniai

Brangūs broliai ir seserys, savo viešosios veiklos pradžioje, pirmą kartą įžengęs į Kafarnaumo sinagogą šabo dieną, Jėzus paskelbė Dievo žodį su stebinančia galia ir išvadavo vieną žmogų iš demono nelaisvės. Po pamaldų su savo pirmais neseniai išrinktais mokiniais Viešpats atėjo į Petro namus. Kristus atėjo į namus to, ant kurio tikėjimo jis ketino pastatyti savo namus – savo Bažnyčią, Dievo vaikų, gyvenančių bendrystėje su Tėvu, buveinę. Tai buveinė, kuriai buvo lemta tapti maldos ir vilties namais visoms tautoms. Izraelyje, šabo dieną vyrams grįžus iš sinagogos, paprastai žmonos arba namų šeimininkės jiems tarnaudavo, pateikdamos geresnius savaitės pietus, kurie žydų buvo laikomi svarbia religine apeiga.

Bet tą dieną, kai Viešpats atėjo pas Petrą su mokiniais, pietūs dar nebuvo paruošti, moters, galinčios tarnauti prie stalo, nebuvo, nes Petro uošvė gulėjo karščiuodama. Beje, kartu su šventuoju Jeronimu mes galime manyti, kad Petro žmona, kuri niekur nepaminėta Naujajame Testamente, „jau buvo mirusi“. Atrodo, kad Petras buvo našlys ir gyveno tik su savo broliu Andriejumi ir su savo uošve, kuri buvo taip pat našlė. Ji buvo vienintelė jų namų šeimininkė.

O dabar Petras ir Andriejus abu susirūpinę dėl jos sveikatos ir bijo, kad dėl uošvės negalavimo negalės deramai priimti savo garbingo mokytojo ir pasidalyti su juo šventais šabo dienos pietumis, todėl kalba su Jėzumi apie ją. Jie tiesiogiai neprašo jos išgydyti, bet tik nurodo (kaip tai vėliau darys Marija ir Morta mirus Lozoriui), kad jiems labai brangus ir reikalingas žmogus serga. Su viltimi ir pasitikėjimu jie viską sudeda į Viešpaties rankas. Ar tai ne geriausia užtarimo maldos forma?

Jėzus nedelsiant išklauso jų maldą. Vienu paprastu gestu jis pakelia ir išgydo sergančią moterį, o ši tuoj pat, nieko nelaukdama, ima patarnauti. Ar tai nėra tarsi Bažnyčios sukūrimo, žmonijos atnaujinimo Kristuje paveikslas arba ikona? Prieš Jėzaus atvykimą moteris, kaip ir visa žmonija, buvo labai silpna, pasenusi, panaši į visiškai apleistą ir išsekusią našlę. Ji pati nesugebėjo šauktis Viešpaties pagalbos, bet bejėgiškai laukė, kad kiti tai darytų jos vietoje. Tačiau nuo tos akimirkos, kai Jėzus ją pakėlė, ji ėmė ne tik tarnauti, bet ir visa persiėmė nuolatiniu, kupinu karštos meilės, energingu, nesavanaudišku tarnavimu Dievui ir artimiesiems.

Ši moteris, kurios vardo mes nežinome ir kuri yra paminėta tik šioje Evangelijos vietoje, yra šventosios Mortos, Marijos Magdalietės, Zuzanos ir mūsų laikais Motinos Teresės bei daugelio kitų šventų tarnaujančių krikščionių moterų pirmtakė ir pirmasis pavyzdys. Po 20 metų pirmojo laiško korintiečiams eilutėse Paulius teigė, kad kiti apaštalai, ir ypač Petras, imdavo su savimi į apaštalavimo keliones tarnaujančią krikščionių moterį (I Kor 9, 5). Ar negalima manyti, kad tokią pareigą atliko ir išgydytoji Petro uošvė, tęsdama iki galo savo tarnavimą?

Naujiena apie šį išgydymą greit pasklido po miestą ir vakare, pasibaigus šabo poilsiui, didelė minia susirinko prie Petro namų durų, atnešdama savo ligonius ir apsėstuosius. Jėzus išgydė sergančius ir išvarė daug demonų. Bet kitą dieną, labai anksti, dar neprašvitus, Jėzus nuėjo į negyvenamą vietą melstis. Jėzaus malda – tai vieta, kur Kristus intensyviai pasinerdavo į amžiną meilės dialogą su Tėvu, Trejybės viduje. Jėzui, kaip tobulam tikram žmogui, ši malda buvo gyvybiškai reikalinga, jis joje semdavosi įkvėpimo ir vilties, kad atliktų savo misiją iki galo pagal Dievo valią. Jo malda buvo ir svarbus pavyzdys mokiniams. Vėliau juos žavės besimeldžiantis mokytojas. Šįkart jie nieko nesupranta, Jėzaus malda jiems trukdo.

Po sulauktos sėkmės, jie tikriausia manė, kad Jėzui reikia toliau organizuoti savo mesijinį judėjimą tarp Karfarnaumo gyventojų. Tai buvo dar viena gundymas, siekiantis nukreipti Jėzų nuo dangiškosios išganymo misijos. Bet Jėzaus atsakymas tuoj pat atstato tikrą vertybių hierarchiją. Jis išėjo iš miesto ir iš savo dangiškojo sosto, jis buvo siųstas skelbti visur Dievo žodį ir apreikšti Tėvą. Išgydymai, demonų išvarymas ir visos geradarybės yra tik ženklai ir antraeilės priemonės, vedančios į šį pagrindinį tikslą.

Brangūs broliai ir seserys, priimkime su džiaugsmu ir uoliai pritaikykime sau šios dienos liturgijos mokymą. Sekime Petro uošvės pavyzdžiu. Pripažinkime, kad Kristus yra mūsų vienintelis Gelbėtojas, pagarbinkime jį ir pulkime kniūbsčia prieš jį, kaip mus ragina įžangos giesmė. Kaip Dievo vaikų šeimos nariai remkimės vien dangaus malonės viltimi (sola spe cælestis gratiæ). Ir tegul mūsų veikla artimųjų atžvilgiu visada kyla iš mūsų vienybės su Viešpačiu maldoje. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB