kristusBrangūs broliai ir seserys, šiandienos visi Mišių skaitiniai mums kalba apie mirtį, prisikėlimą ir gyvenimą, tačiau kiekvienas skaitinys tai daro iš skirtingos perspektyvos. Ištrauka iš pranašo Ezechielio knygos anuometiniame kontekste tiesiogiai nekalbėjo apie mirusiųjų prisikėlimą, bet paaiškino pranašo turėtą viziją.

Išties dvasioje jis regėjo slėnį, pilną perdžiūvusių kaulų, kurie po to atgyja, kada Dievas į juos įpučia savo dvasią. Viešpats išaiškina Ezechieliui matytą viziją, sakydamas, kad tie išdžiūvę kaulai vaizdžiai simbolizavo visus Izraelio namus. Tuomet dažnų sukrėtimų ir išbandymų prislėgtos Dievo tautos gyvenimas labiau panašėjo negyvėlio, kuriam nėra jokios vilties, būklę.

O Dievas, kuris iš nebūties pašaukia daiktus į būtį, duoda pažadą prikelti tautą iš kapų. Tačiau ne tam, kad ji ir vėl pakartotinai išgyventų merdėjimą ir sunykimą, bet kad gautų iš Dievo gyvybės dvasią tam, kad tauta gyventų ir pareitų į savo žemę. Ir vis dėlto pranašo žodžiai išreiškia daugiau negu ano laikmečio Izraelio tautos būklę ir jos pasikeitimą į gerąją pusę. Ezechielio žodžius pagrįstai galima taikyti galutiniam mirusiųjų prisikėlimui.

Išties pranašas pamini visagalę Dievo dvasią, kuri yra gyvybės davėja ir dėl kurios tai, kas mirę, vėl atgis. Pranašo Ezechielio žodžius labiau išplėtoja apaštalas Paulius antrajame skaitinyje. Šventasis Paulius kalba apie naująjį gyvenimą Kristuje – gyvenimą, kuris prasideda jau dabar. Akcentuodamas naujojo dvasinio gyvenimo kitoniškumą ir prigimtį, apaštalas išreiškia pamatinę tiesą: kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui. Tai reiškia ne vien tokį gyvenimą, kada žmogaus visi siekiai apsiriboja tik asmeninių troškimų patenkinimu.

Akivaizdu, kad toks gyvenimo kelias veda į nužmogėjimą, įkalina savyje, pažeidžia Dievo paveikslą žmoguje. Tad teisinga būtų sakyti, kad kas gyvena kūniškai, tas nutolsta nuo Dievo ir praranda dieviškąją malonę, kuri padaro žmogų priimtiną ir mielą Dievo akyse. Apaštalo žodžiai kas gyvena kūniškai, negali patikti Dievui dar turi ir gilesnę prasmę. Pažodžiui išvertus tekstas sako: kas gyvena kūne, negali patikti Dievui. Tokiu atveju galima teigti, kad apaštalas Paulius sako, jog žmogus, paliktas vienas sau, vien tik su savo prigimtinėmis galiomis, savo žmogiška dvasia, su savo silpnumu ir neapsisprendimu, polinkiu tiek į gera, tiek į pikta, trumpai tariant – žmogus visa savo esme, kas biblinėje kalboje yra įvardijama kaip „kūnas“, negali patikti Dievui.

Panašiais žodžiais kalba Jėzus Nikodemui Evangelijoje pagal Joną: Jei kas negims iš naujo, negalės regėti Dievo karalystės ... Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo (Jn 3, 3–7). Toks gimimas iš naujo per Dievo Dvasią padaro žmogų gyvą ir priimtiną Dievui. Žmogus tuomet jau nebėra vien tik marusis „kūnas“, kaip sako šventasis Paulius, bet jame jau yra dvasia – gyva dėl teisumo.

Laiško žydams autorius savo ruožtu akcentuoja tikėjimo svarbą norint patikti Dievui. Laiške yra parašyta: Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui. Kas artinasi prie Dievo, tam būtina tikėti, kad Jis yra ir kad uoliai Jo ieškantiems atsilygina (Hbr 11, 6). Krikščioniui tikėjimo regimasis ženklas ir jo šaltinis yra krikšto sakramentas. Per krikštą mumyse apsigyvena Dvasia to, kuris Jėzų prikėlė iš numirusių. Tačiau ta pati Dvasia, Jėzaus Dvasia, mumyse veikia skirtingai negu Kristuje. Mumyse jos veikimas yra lėtas ir kartais vos pastebimas. Dažnai iš skaudžios patirties mes konstatuojame, jog Dievo Dvasia mūsų dar iš esmės neperkeitė ir neišlaisvino: išties, rodos, išlieka mūsų tiek kūno, tiek valios silpnumai. Mus ir toliau ištinka blogis, iš kurio radikaliausias yra mirtis.

Bet galbūt kiekvieno tokio mūsų silpnumo ir net mirties atveju Jėzus galėtų kiekvienam iš mūsų pasakyti: Šis silpnumas ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus. Jeigu susidaro įspūdis, kad Dievas delsia išklausyti, kaip ir Evangelijos skaitinyje matome, jog Jėzus ne iškart atsiliepia į Mortos ir Marijos kvietimą kuo skubiau ateiti gelbėti jų brolio Lozoriaus, tai tik tam, kad žmogui savu laiku suteiktų nepalyginti daugiau, nei jis prašo. Kita vertus, mūsų silpnumo akivaizdoje atsistoja Jėzus ir, žadindamas mūsų tikėjimą, prabyla: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.

Šis mūsų tikėjimas yra ir viltis, kurie turi būti gyvi ir nuolatos atnaujinami. Negalima pasitenkinti vien tik tolima bei neapibrėžta viltimi ir vien tik tikėjimo tiesos žinojimu, kuris nepaliečia širdies. Tai akivaizdžiai išplaukia iš Jėzaus priekaišto Mortai šiandienos Evangelijoje. Iš tiesų Morta tobulai – kaip kitados apaštalas Petras – išpažįsta savo tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu ir Jėzaus, kaip Mesijo, asmeniu, tačiau prie brolio kapo, kada Jėzus paliepia nuritinti akmenį, ji žmogiškai suabejoja. Mums taip pat reikia nuolatos mumyse atgaivinti dieviškąsias dorybes – tikėjimą, viltį ir meilę.

Reikia leisti veikti mumyse gyvenančiai Dievo Dvasiai, kad ji mūsų gyvenimui perteiktų vis daugiau savosios galios ir laisvės ir kad galiausiai ji mus pačius paverstų Dievo šventykla. Kristus nesako tik: kas tiki, neragaus mirties per amžius, bet kas gyvena ir tiki, kitaip tariant, tikėjimas turi būti gyvas, ir žmogus turi gyventi tuo, ką tiki. Gyvenime tikėjimas pasireikš konkrečiais darbais ir nepasitenkins vien žodžiais. Pats tikėjimas į Dievo Sūnų, anot Jėzaus žodžių, jau yra Dievo darbas, tačiau nėra nieko Dievui priimtiniau kaip meilės darbai. Mišių maldos žodžiais prašykime Dievą, kad duotų mums ryžto eiti meilės keliu kaip Jėzus Kristus, kuris iš meilės panorėjo už pasaulį numirti. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB