prisiklimasEvangelijos skaitinio pabaiga keista. Šventos moterys, Kristaus mokinės, atėjusios su juo iš Galilėjos, pašauktos būti apaštalų apaštalais, pamatė Jėzaus kapą tuščią, pamatė ir angelą, girdėjo jį skelbiant prisikėlimo žinią. Bet „išėjo, skubiai nubėgo ir nieko niekam nepasakė. Nes jos buvo persigandusios“. Ir viskas. Taškas! Taip baigiasi Morkaus autentiškas tekstas, kuris tikriausia mums perduoda apaštalo Petro Romoje išdėstytą katechezę.

Regis, ūmai dingo Evangelii Gaudium, dingo džiaugsmas, drąsa ir pasitikėjimas skelbti Evangeliją. Visgi Geroji Naujiena apie Kristaus prisikėlimą yra nuo pradžios iki pabaigos šių Velynakčio pamaldų leitmotyvas. Kai buvo uždegta Velykinė Žvakė, mes tarsi matėme ir pajutome širdyje prisikeliančio Kristaus šviesą.

Dėkingai atsiliepdami į šlovingą „Lumen Christi“ (Kristaus šviesa) kreipinį, mes drąsiai įžengėme į tamsią bažnyčią kaip žydų tauta, kuri su Moze perėjo Raudonąją Jūrą ir ėjo dykuma paskui ugnies stulpą. Po to Tėvas Prioras, Motinos Bažnyčios vardu pagiedojo Exsultet – Linksmą Viešpaties Prisikėlimo Skelbimą. Tai džiaugsmu ir meile apsvaigusios Bažnyčios giesmė. Motina Bažnyčia čia pasirodo tarsi pirmoji kvailelė Kristuje – folle en Christ, beprotė Kristaus bei Tėvo išmintimi. Žvelgiant iš sausos filosofijos ar net teologijos taško gali net atrodyti, kad kai kurie Exsultet giesmės žodžiai skamba tikrai kvailai. Nežiūrint į tai, jie giliai išreiškia Bažnyčios širdies suvokiamą tiesą apie konkrečius meilės santykius tarp pasaulio Išganytojo ir žmonijos.

Pakomentuokime du tokius sakinius: Adomo nuodėmė buvo iš tikro reikalinga arba būtina (lotyniškai „o vere necessarium“, ir ne tik „prasminga“ kaip skaitome supaprastintame vertime); ji buvo reikalinga, nes Kristaus mirtis ją išdildė.“ Ir toliau : „O tikrai laiminga ta kaltė – o felix culpa -, kuri sulaukė tokio didžio Atpirkėjo.“ Tiksliai ir blaiviai mąstant, Adomo nuodėmė nebuvo būtina, ji nebuvo nulemta ar programuota iš anksto. Ji nebuvo neišvengiama, jos galėjo nebūti, ir Dievas nenorėjo, kad ji atsitiktų. Taip pat negalima vienareikšmiškai sakyti, kad Adomo kaltė yra laiminga. Priešingai, tai pati didžiausia tragedija. Ji yra mūsų mirties ir viso pasaulio blogio vienintelė priežastis. Ji mums sukėlė amžinosios bausmės ir nelaimės riziką.

Dėl jos Jėzus turėjo baisiai kentėti ir mirti, sumokėdamas didžiulę ir skausmingą kainą, kad mus atpirktų. Jeigu žmogus nebūtų nusidėjęs, Dievas mus būtų vedęs palaipsniui ir ramiai, be jokio lūžio į amžinojo gyvenimo garbę. Jis tai būtų padaręs per savo Žodį, per Sūnų, tačiau be Sūnaus Įsikūnijimo ir kryžiaus. Bet dėl to kad mes nusidėjome, Tėvas, norėdamas mums parodyti savo begalinę meilę ir gailestingumą, norėdamas taip pat mus išgelbėti tinkamiausiu būdu, kuris pilnai gerbtų ir saugotų mums Dievo apdovanotą laisvę ir orumą, nusprendė, kad reikėjo siųsti į pasaulį savo Sūnų, – Sūnų, kuris turėjo paaukoti savo gyvybę už mus ir prisikelti. Štai kodėl Bažnyčia, kupina žavesio ir dėkingumo žiūrėdama į savo prisikėlusio sužadėtinio spindintį veidą ir matydama jame neapsakomą Dievo meilės ženklą bei įrodymą gali teisėtai sušukti : „O felix culpa“ – „O laiminga kaltė“.

Kristuje Jėzuje Dievas mums davė tikrai laimingą išeitį iš visų mūsų vargų. Norėdamas pataisyti Adomo kaltę, jis mums davė būtent tokį Išganytoją, tobulą Dievą ir tobulą žmogų, Dievą su mumis, gražiausią iš vaikų, mirties ir nuodėmės nugalėtoją, kelią, tiesą ir gyvenimą. Mes džiaugiamės, nes esame bendrystėj su juo, jis bus su mumis kiekvieną dieną iki pasaulio pabaigos; esame pašaukti gyventi su juo meilėje per amžius. Išeidamos iš kapo šventos moterys Morkaus pasakojime dar nebuvo pasiruošusios giedoti „Exsultet“ ir skelbti prisikėlimo žinią. Bet čia evangelistas mums pateikia tik momentinę nuotrauką. Moterys matė tuščią kapą, girdėjo angelo pranešimą, bet dar nesutiko gyvojo prikėlusio Viešpaties. Jos išsigando ir abejojo. „Gal tai iliuzija, gal kas nors pavogė Jėzaus kūną?"

Vienaip ar kitaip, niekas netikės mūsų kalbomis, visi mus laikys beprotėmis, net apkaltins“. Kitos evangelijos, kartu su Morkaus evangelijos trumpu priedu, rodo kad moterys greit atsigavo. Jos pamatė prisikėlusį Kristų ir pranešė apaštalams, kad jis gyvas. Šitie iš tiesu ėmė trumpą akimirką jas laikyti beprotėmis, bet netrukus Viešpats pasirodė ir jiems, ir jie įtikėjo. Galiausiai vis Šventosios Dvasios įgavo stiprybės ir visam pasauliui galėjo skelbti Kristaus prisikėlimą. Brangūs broliai ir seserys, mes taip pat išgirdome žinią apie Kristaus prisikėlimą ir naują gyvenimą, kuris mums yra duota jame. Mes įtikėjome, ir kartais jautėme savyje prisikėlusio Kristaus malonę.

Tačiau kaip šventos, bet ir nedrąsios moterys, mes kartais Kristų užmirštame, abejojame, imame bijoti. Po Gavėnios pasirengimo, įžengimas į Velykų laiką ir krikšto pažadų atnaujinimas mums duoda puikią progą atnaujinti gyvą bendravimą su mūsų nuostabiu Išganytoju, idant galėtume drąsiai liudyti Kristų savo žodžiais ir buvimu. Kristus prisikėlė, jis tikrai prisikėlė, aleliūja aleliūja.

T. Grigalius Casprini OSB