DEDIKACIJA2015-06-07. Brangūs broliai ir seserys, šį sekmadienį Lietuvos parapijos švenčia Devintines, Kristaus eucharistinio Kūno ir Kraujo iškilmę, kurią mes šventėme praėjusį ketvirtadienį pagal visuotinės Bažnyčios kalendorių. Tai šventė, per kurią mes ypatingai kontempliuojame Kristaus buvimą su mumis Eucharistijoje. O šiandien Palendriuose iškilmingai ir su dideliu džiaugsmu mes minime mūsų bažnyčios pašventinimą, kuris įvyko prieš 13 metų. Bet kodėl taip svarbu šventinti bažnyčių pastatą ir po to švęsti jų metines? Iš tikrųjų mes švenčiame pirmiausia ne pastato, bet visuotinės Bažnyčios slėpinį. Bažnyčia yra Dievo Tauta, Kristaus Mistinis Kūnas ir Gyvojo Dievo namai, maldos bei bendravimo su Dievu namai visoms tautoms, visai žmonijai.

Šis slėpinys įsikūnija kiekvienoje vietinėje bažnyčioje, ypač kiekvienoje vyskupijoje, bet tam tikra prasme ir kiekvienoje parapijoje arba bendruomenėje, turinčioje savo maldos namus. Ir mūsų pašventinta bažnyčia yra vieta, kur įvairiais būdais bažnyčios slėpinys yra sudabartinamas, įgyvendinamas ir simbolizuojamas, ypač mūsų bendruomenei ir jos lankytojams. Vatikano II Susirinkimo dogminė Konstitucija apie Bažnyčią „Lumen Gentium“ („Tautų Šviesa“) teigia: Bažnyčia Kristuje yra tarsi sakramentas arba artimos jungties su Dievu ir visos žmonių giminės vienybės ženklas bei įrankis (LG nr. 1).

Bažnyčia yra tarsi sakramentas, vienybės sakramentas, sakramentas, kuris simbolizuoja ir sykiu veiksmingai įgyvendina vienybę ir bendrystę tarp Dievo ir žmogaus bei tarp žmonių Kristuje Jėzuje. Jėzus Kristus, įsikūnijęs Dievo Sūnus, yra pirmasis ir pagrindinis sakramentas plačiausia šio žodžio prasme. Jis yra tikras, tobulas Dievas ir žmogus, jo asmenyje dieviškoji ir žmogiškoji prigimtys yra kuo tobuliausiai sujungtos. Kristus naudoja savo žmogiškąją prigimtį kaip jungties įrankį, kad galėtų apreikšti save pasauliui ir išgelbėti žmoniją. Dėl savo žmogystės Dievo Sūnus žmonėms tapo matomas, paliečiamas.

Be to, kaip žmogus Kristus nuolat meldžiasi, nes jo žmogystė yra tikroji šventykla, tai vieta, kurioje dialogas, kuris amžinai vyksta tarp Tėvo ir Sūnaus Šventosios Dvasios meilėje, irgi yra matomas. Bažnyčios slėpinys yra tarsi Dievo Sūnaus Įsikūnijimo tęsinys, tai Kristaus, nuolat šaukiančio ir renkančio savo tautą, slėpinys, Kristaus, traukiančio mus į savo maldą ir į savo pasiaukojimą Tėvui, slėpinys, Kristaus, gyvenančio ir bendradarbiaujančio su mumis iki pasaulio pabaigos, slėpinys.

Bažnyčia, pasak šv. Pauliaus, yra Kristaus mistinis kūnas: Kristus yra mūsų galva, o mes esame jo nariai. Šventoji Dvasia, kuri Trejybėje yra meilės ir vienybės ryšys tarp Tėvo ir Sūnaus, yra tarsi Bažnyčios siela, ji jai duoda alsavimą ir gyvybę. Žemėje mes, gyvenantys kartu su Kristumi ir broliais, jau priklausome Bažnyčiai, mes sudarome tą Bažnyčios dalį, kuri dar keliauja žemėje. Mes įstojome į Bažnyčią krikštu. Eucharistija mus maitina ir sustiprina mūsų vienybės ryšius su Dievu ir su savo broliais ir seserimis. Išpažintis gydo mūsų žaizdas. Jėzus Kristus yra mūsų kertinis akmuo. Kristus yra atėjęs nuvalyti, atnaujinti ir radikaliai atmainyti žmogaus religinius santykius su Dievu. Jis norėjo pastatyti savo Bažnyčią – savo bendruomenę – ant savęs, ant savo tobulos nesavanaudiškos meilės ir gerojo uolumo.

O mes esame pašaukti būti ir tapti vis daugiau Kristaus Bažnyčios gyvaisiais akmenimis. Per įvairius mūsų asmeninio bei bendruomeninio gyvenimo išbandymus Dievas mus skaistina ir gludina, kad galėtų galų gale įdėti mus į dangaus bažnyčios pastatą amžinybėje. Bažnyčios pašventinimo šventė, kaip sakydavo šventasis Augustinas ir šventasis Bernardas, yra tikrai mūsų, kaip Dievo tautos, šventė.

Kiekvieną kartą, kai susirenkame savo bendruomenėse, savo bažnyčiose, esame skatinami sieki stipresnės vienybės su Dievu ir su visais savo broliais ir seserimis, su tais, kurie yra arti, ir su tais, kurie dar yra toli. Mes esame pašaukti tapti ženklu visiems žmonėms, kad tie, kurie netiki, matydami, kaip mes mylime vieni kitus, galėtų pripažinti: „Tikrai, Dievas gyvena jų tarpe.“ Brangūs broliai ir seserys, tapkime kartu vis daugiau tuo, kuo esame. Būkime vienos širdies ir vienos sielos. Ir nuolat padėkokime Dievui už jo neapsakomą dovaną. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB