MOTERISŠv. Mišių skaitiniai

Brangūs Broliai ir Seserys, šie Išminties knygos žodžiai kontrastuoja su Evangelijos skaitiniu, kuris mums pristato visiškai kitokią žmogaus ir visos žmonijos būklę. Išties Evangelijoje kalbama apie jau dvylika metų sergančią moterį, ir netiesiogiai užsimenama apie žmonių visišką bejėgiškumą jai padėti – dar daugiau, yra konstatuojama, kad tokios žmonių pastangos tik pasiglemžė visą jos nuosavybę ir sveikatą. Raštas sako: ji nė kiek nepasitaisė, bet dar ėjo blogyn ir blogyn. Bet svarbiausia – Evangelijos skaitinys pasakoja apie jaunos mergaitės, kurios amžius galėtų simbolizuoti patį gyvenimą ir viltį, sunkią ligą ir galiausiai jos mirtį.

Ir pastarasis dalykas yra didžiausias dvasinis išbandymas ir net papiktinimas tiek tikinčiam (ar norinčiam tikėti), tiek ir netikinčiam žmogui. Bet tai tik dalis mūsų žemiškos kasdienybės. Jeigu mes paimsime storą istorijos vadovėlį ir iš jo išbrauksime vietas, kur kalbama apie konfliktus, karus, nusikaltimus, sielvartą ir kraują, tuomet, kiek liktų puslapių ar gal tik eilučių, kur kalbama apie autentišką visos žmonijos gerovę? O ir pavienio žmogaus gyvenime laimės yra patiriama lygiai tiek, kad, jai tebesant, žmogus skausmingai bijo jos netekti, o praradęs leidžiasi varstomas sielvartingų prisiminimų.

Tokiomis aplinkybėmis per istoriją ne vienam kilo pagunda atmesti Dievą, kaip gerą ir mylintį, arba jį visiškai paneigti. Prisiminti galima iš Dostojevskio romano personažą – Ivaną Karamazovą, kuris pasipiktinęs neteisybe, kurią patiria nekaltieji, atmetė Dievą ir pasaulio tvarką. Tačiau Dievo žodis ir mūsų tikėjimas mums liudija, kad žmogus ne toks išėjo iš savo Kūrėjo rankų. Pasaulyje Dievas mirties nesukūrė. Žmogus buvo sukurtas ne mirčiai, bet gyvenimo pilnatvei; jis buvo sukurtas mėgautis ne trumpais laimės miražais, bet tikrąja palaima, kurios šaltinis yra glaudi draugystė su Dievu.

Apie šios gerovės būklės praradimą, apie konkretų istorinį įvykį, kuris viską apvertė aukštyn kojom, Išminties knygoje parašyta: per velnio pavydą mirtis atsirado. Pirmapradė, pirmųjų žmonijos tėvų, nuodėmė, kurios epizodas vaizdžiai yra nupasakotas pirmuose Šventojo Rašto puslapiuose, pagimdė žmogaus nepasitikėjimą Dievu, nutraukė su juo draugystę ir sukėlė skilimą bei priešiškumą pačiame žmoguje, jo paties širdyje. Apie tai apaštalas Paulius sako: Kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose (Rom 7, 22s).

Be to, kaip nuodėmės padarinys, atsirado žmogaus konfliktas su jį supančia gamta ir su kitais žmonėmis. Gimtoji nuodėmė nuėmė nuo žmogaus ypatingą malonės drabužį, kuris jį sergėjo nuo kentėjimo, mirties ir sunykimo. Pasikeitė žmogaus, kaip kūrinio, santykis su savuoju Kūrėju, tačiau Dievas pasiliko ištikimas žmogui. Dievo užmojis ir troškimas, kaip kūrinijos pradžioje, taip ir po žmogaus nuopuolio, išliko tas pats ir jis, pasak šventojo Irenėjaus, kurį šiandien mini Bažnyčia, žodžių, yra gyvas žmogus, kitaip tariant, žmogus, apdovanotas gyvenimo pilnatve.

Dabartinio žmogaus trapumo ir mirtingumo kontekste Išminties knyga mums pateikia paslaptingus, pilnus vilties žodžius: Teisumas nemiršta: išlieka per amžius. Teisumas, apie kurį čia kalba Raštas, yra daugiau negu moralinė dorybė. Tai žmogaus širdies tiesumas, kuriame jis nuoširdžiai ieško Dievo. Prarastas per pirmųjų tėvų nuodėmę šis pamatinis žmogaus teisumas Dievo atžvilgiu buvo visiškai žmoguje atstatytas per Dievo Sūnaus Įsikūnijimą, Jo kančią ir mirtį. Kaip kitoje vietoje Raštas sako, Jėzus vietoje jam priklausančios garbės nepabūgo iškęsti kryžiaus paniekinimo, kad sugrąžintų žmogų pas Dievą.

Tačiau Kristaus mums pelnytas nuteisinimas, kitaip tariant, padarymas teisiais Dievo akyse, mūsų neatstato į pirmykštę Rojaus būklę, kur žmogus buvo apsaugotas nuo kentėjimo ir mirties. Kristaus malonė, tiesa, yra be saiko dovanojama žmogui, tačiau jis pats turi jai laisvai atsiverti tikėjimu. Būtent tai akcentuoja šiandienos Evangelija ir parodo tikinčiojo žmogaus laikyseną konkrečiu atveju. Tiek sinagogos vyresniojo Jajiro, tiek sergančios moters tikėjimą stimuliavo konkreti, opi gyvenimo situacija – artimojo žmogaus ar asmeninė kančia. Tikėjimas padeda veiksmingai priliesti Jėzų ir pajusti savyje to prisilietimo vaisius.

Evangelijos epizode Jėzaus mokiniai jam sako: Minia tave spaudžia ir dar klausi: Kas mane palietė? Tai reiškia, kad iš visos tos minios, kuri lydėjo Jėzų ir jį lietė galbūt tik kaip paprastą žmogų ar pranašą, buvo vienas žmogus, toji serganti moteris, kurios prisilietimas buvo veiksmingas ir kuris neliko Dievo Sūnaus nepastebėtas. Jėzus moters prisilietimą palankiai paliudija žodžiais: Dukra, tavo tikėjimas išgelbėjo tave, eik rami ir būk išgijusi iš savo ligos. Mes, kurie save priskaitome prie Jėzaus mokinių, kurie galime jį priliesti jo žodyje ir ypač Švenčiausiame Sakramente, klauskime savęs, kaip mes juo sekame ir kokie yra mumyse tokių prisilietimų vaisiai.

Pati Dievo Bažnyčia ir Dievo mums duoti sakramentai yra tas paslaptingas Kristaus apsiaustas, prie kurio, prisilietę su tikėjimu, mes patirsime Dievo malonės prisilietimą mumyse. Jeigu kartais ir mes konkrečiu sielvarto ar ligos atveju prašome dėl savęs ar dėl kitų ir karštai kreipiamės į Dievą, tačiau, regis, mūsų maldos lieka be atsako, nemanykime, kad esame nepakankamai šventi ar kad mes Dievui nerūpime. Prisiminkime apaštalą Paulių, kuris tris kartus meldė Viešpatį, kad nuo jo kūno atitolintų, kaip jis sako, šėtono pasiuntinį, tačiau Viešpats į tai jam atsakė: „Pakanka tau mano malonės, nes mano stiprybė tampa tobula silpnume“ (2 Kor 12, 8s).

Galime tvirtai tikėti, kad į bet kokį mūsų karštą prašymą Jėzus atsiliepia ir jis, kaip ir sinagogos vyresniojo atveju, nueina drauge su mumis, mūsų neapleidžia, ypatingesniu būdu būna šalia. Brangūs broliai ir seserys, prašykime Dievą, kad jis, mums suteikęs Dievo vaikų malonę, mumyse atvertų dvasines jusles, kad mes būtumėm atidesni dieviškiems dalykams ir Dievo artumui. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB