kristusJer 23, 1-6; Ef 2, 13-18; Mk 6, 30-34

Šio sekmadienio pirmame skaitinyje kalbama apie išblaškytas, išvaikytas avis, kurių piemenys neprižiūrėjo. Šiandien taip pat daug žmonių jaučiasi apleisti, vieniši. Kai kuriems žmonėms sunku gyventi savo bendruomenėje, pavyzdžiui, šeimoje, mokykloje, darbe… O Dievui visai nereikia kentėti vienišumo todėl, kad Jį sudaro trys asmenys. Taip pat Dieve nėra nesutarimo todėl, kad Tėvas, Sūnus ir Šventoji Dvasia taip gerai bendrauja, kad jie trys sudaro tobulą vienybę, vieną Dievą. Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą, kad žmogus įeitų į dieviškąją harmoniją, kurioje asmenų skirtumas nesukelia susiskaldymo, bet kurioje įvairovė praturtina bendrystę.

Deja, dėl nuodėmės suiro ši laiminga santarvė tarp Dievo ir žmogaus. Žmogus mieliau paklausė Šėtono žodžio negu Dievo žodžio. Taip, jis atsitolino nuo Dievo. Kada tik mes nusidedame, mes atsitoliname nuo Dievo ir skatiname kitus išsisklaidyti taip, kaip tai daro blogi ganovai, apie kuriuos kalbėjo pranašas Jeremijas. Kartu su nuodėme pasaulyje atsirado neapykanta. Biblijoje Kainas parodytas kaip pirmasis statytojas neapykantos sienos, kuri dar ir šiandien tokia dažna tarp žmonių.

Taigi Kainas užmušė Abelį. Tačiau Dievas panorėjo vėl prisiartinti prie žmogaus. Tam Jis ne kartą siūlė sandorą su išrinktąja tauta (IV Euch. mald.). Dievo Žodis, Jo įsakymai buvo kaip tiltas, kurį Dievas pastatė, kad pasiektų nuodėmingą žmoniją. Bet daugindami potvarkius žmonės pavertė šiuos tiltus sienomis. Apie pertvarą, kuri skyrė žydų tautą ir pagonis šventojo Pauliaus laikais, yra ir užrašas, kurį žmonės, įeidami į Jeruzalės šventyklą, galėjo skaityti: Tegu joks svetimtautis neperžengia šios pašventintos vietos ribos. Kas bus nutvertas peržengiant ją, tas bus pats kaltas dėl savo mirties.

Tokias neapykantos, nejautrumo, niekinimo sienas visada esame gundomi statyti mūsų širdyse, nes lengviau yra statyti sieną negu tiltą! Kristus yra mūsų sutaikinimas. Nuodėmė buvo iškasusi neperžengiamą bedugnę tarp Dievo ir žmogaus. Bet Jėzuje, tikrame Dieve ir tikrame žmoguje, ši bedugnė buvo įveikta. Dievas prisiartino prie žmogaus tiek arti, jog Jis pats tapo žmogumi, kad žmogus taptų Dievu. Taigi įsikūnijimas yra pirmasis tiltas, kurį Dievas pastatė, kad pasiektų žmogų.

Ir Dievo meilė išrado dar ir kitą priemonę, kad žmogus dalyvautų Dievo gyvenime (KBK 356) ir kad visi žmonės kartu amžinai gėrėtųsi Dievo garbe dangaus karalystėje. Šis tiltas yra Jėzaus kryžius. Kryžius buvo ne kas kita kaip bjauriausias mirties įrankis. Bet Dievo meilė pavertė jį sutaikinimo įrankiu ir ženklu. Viena vertus, kaip kryžius sujungia žemę ir dangų, taip prikaltas prie kryžiaus numiręs ir prisikėlęs Jėzus sutaikina kiekvieną žmogų su Dievu. Kita vertus, dvi kryžiaus rankos tarsi apima visą kenčiančią žmoniją, ir taip Jėzus savo kryžiumi įgyvendina (atliko) žmonių tarpusavio sutaikinimą.

Aš surinksiu išlikusias savo kaimenės avis iš visų kraštų. Jėzuje Dievas išpildė Jeremijo paskelbtą Dievo pažadą. Jis yra gerasis ganytojas, kuris duoda savo kaimenei meilės pavyzdį. Jam avys rūpi, Jis dėmesingas jų poreikiams. Jėzui pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens, ir Jis mokė juos daugelio dalykų. Jis pats neturėjo kur galvos priglausti (Lk 9, 58), bet Jis rūpinasi, kad Jo mokiniai pailsėtų negyvenamoje vietoje artimoje bendrystėje su Juo. Jeigu esame su Jėzumi, mes nebijome, esame ramūs. Jo ganytojo lazda ir vėzdas apgins mums.

O Jėzaus lazda ir vėzdas – tai Jo kryžius. Prisiminkime Šventojo Jono Pauliaus II pastoralą, kuris turėjo kryžiaus pavidalą. Brangus broliai ir seserys, tegu taikos Geroji Naujiena įsiskverbia į mūsų širdis. Savo širdyse sugriaukime priešiškumo ir nesantarvės sienas, kurios atskiria mus toli nuo mūsų brolių. ...eik pirmiau susitaikinti su broliu, – sakė Jėzus, – ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną prie altoriaus (žr. Mt 5, 23). Žinoma, atleisti, susitaikyti kartais yra labai sunku. Tuomet patikėkime Dievui savo nuoširdų norą taikos ir maldaukime Jį suteikti mums tai, ko mes negalime įsigyti savo jėgomis. Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. (Mk 8, 34)

Jėzaus kryžius yra sutaikinimo šaltinis. Jeigu nešame savo kryžius su Juo, mes irgi tampame su Juo sutaikinimo kūrėjais. Nešdami savo kryžius su Kristumi su meile, mylėdami, kiekvienas iš mūsų tampa vis daugiau Nauju Žmogumi, kaip tai mums ką tik sakė šventasis Paulius, ir taip mes padedame žmonėms artintis prie Dievo Tėvo vienoje Dvasioje, kad Dievas būtų viskas visame kame. (1Kor 15, 28)

T. Bernardas de la Borderie OSB