DuonaBrangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinys pratęsia praeito sekmadienio Evangelijos epizodą. Tuomet buvo pasakojama, kad Jėzui nuvykus anapus Galilėjos, jį lydėjo gausi minia, nes ji buvo mačiusi stebuklus, kuriuos jis darė ligoniams. Po to evangelistas Jonas mums sako, kad Jėzus, dar žmonėms lūpomis neištarus jokio prašymo ar noro, pats imasi iniciatyvos padauginti duoną ir pavalgydinti minią iki soties.

Skaitinio pabaigoje mes matome, kaip Jėzus, supratęs, kad žmonės ruošiasi pasigriebti jį ir paskelbti karaliumi, pasitraukia pats vienas į kalną. Evangelistas pažymi, kad prieš padaugindamas duoną Jėzus užkopė į kalną ir ten atsisėdo su savo mokiniais. O dabar jis ant kalno atsiduria vienas. Pagal evangelisto Jono kalboje slypinčią simboliką, kalnas yra daugiau negu geografinė vieta – jis kartu yra ir ypatingesnio ryšio su Jėzumi erdvė.

Į ją gali patekti tik tas, kurį Jėzus savo noru prie savęs pasišaukia, kitaip tariant, tai žmogų pakylėjanti dieviškoji malonė, be to, ir paties žmogaus gebėjimas gilintis bei suprasti Kristaus slėpinį, gebėjimas, kuo geriau, t. y. kaip Dievo norima, suprasti Kristaus žodžius ir veiksmus, ir tokiu būdu galėti kartu su Jėzumi kopti į kalną. Jeigu po duonos padauginimo Kristus pats vienas pasitraukia į kalną, tai reiškia ne vien tai, kad jis troško tylos ir gaivinančios vienumos su dangiškuoju Tėvu, – tai mįslinga nuoroda, kad net jo artimiausi mokiniai nesugebėjo suprasti duonos padauginimo slėpinio, dėl ko Jėzus vėliau jiems priekaištauja.

Dar daugiau, galbūt, net patys Kristaus mokiniai buvo pagauti entuziazmo minios, kuri neteisingai suprato Mesijo misiją ir siekė paskelbti Jėzų karaliumi. Šiandienos skaitinyje Jėzus žmonėms pareiškia, kad duonos padauginimo jie nesupratę kaip „ženklo“, koks jis iš tiesų buvo, bet rūpinęsi tik prisivalgyti iki soties. Šiandienos Evangelijos skaitinys dar yra gretinamas su ištrauka iš Išėjimo knygos, kurios prasmę visiškai atskleidžia Kristaus žodžiai. Izraelitų klaidžiojimas dykumoje buvo ilgas dieviškojo ugdymo kelias. Atšiaurių sąlygų ir nepritekliaus vieta pati savaime ragino klajojančią Dievo tautą kreipti savo žvilgsnį į Dievą ir iš Jo vienintelio tikėtis to, kas būtina gyvybei palaikyti.

Dievas savo ruožtu kasdien padarydavo stebuklą, panaudodamas žemiškąją realybę – maną – savo tarnystei. Taip Jis pasirodo kaip kūrinijos ir likimo Viešpats. Į Dievo Apvaizdos ženklą žmogus turėjo atsakyti visišku pasitikėjimu, nes tautai Dievo buvo paliepta eiti ir pasirinkti dangiškosios manos tiek, kiek reikia jos dienai. Saugumą dėl rytojaus dienos turėjo garantuoti ne žmogaus pastangos ir prikauptos duonos atsargos, bet pats Dievas, kurio rankose yra visų gyvenimas.

Dievas kalbėjo Mozei: Aš noriu išbandyti, ar tauta eis mano nurodytu keliu, ar ne. Iš tiesų, kelionės dykumoje metu tauta buvo ugdoma nežiūrėti į Dievo duotą maną tik dėl pasisotinimo, nes, priešingu atveju, ji buvo viso labo tik žemės duona. Nors ir nusileidusi iš dangaus kaip lietus, ji buvo žemiškas maistas, maisto pakaitalas, kurį, tautai atėjus į Pažado žemę, turėjo pakeisti kitoks maistas. Dievas iš tiesų troško žmoguje sužadinti priklausomybės nuo Jo geradarybės jausmą, taip pat ir dvasinį Dievo žodžio ir artumo alkį. Apie izraelitų praleistą laiką dykumoje Pakartoto Įstatymo knygoje yra sakoma: Dievas darė tave nuolankų, leisdamas tau paalkti, paskui maitindamas tave mana, kurios nei jūs, nei jūsų protėviai nežinojote, idant tave pamokytų, kad žmogus yra gyvas ne viena duona, bet kad žmogus gyvena kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš VIEŠPATIES lūpų (Įst 8, 3).

Taip toji tikroji dangaus duona, kuri maitino Izraelį, buvo Dievo žodis ir Dievo išmintis, kuri gyvuoja ir yra prieinama Įstatyme. Norėdamas žmonių sąmonėse atgaivinti šią tiesą, Jėzus žmones paragina: Plušėkite ne dėl žūvančio maisto. Išties Jėzus žino, kad žmoguje yra didesnis alkis už duonos alkį. Visiškai pasitenkinti tik žemiška duona ir norėti turėti tokį karalių, kuris nuolatos jos duotų iki soties, tuo iš pradžių bandė apsiriboti Jėzaus pamaitinti žmonės, vadinasi, neteisingai suprasti žmogiškąjį pašaukimą ir pačią išganymo esmę.

Žmonės išganymą vertino grynai materialiai, žemiškosios gerovės požiūriu, taip apribodami žmogų ir po truputį išstumdami patį Dievą, kadangi žmogus ir savo jėgomis gali apsirūpinti žemiška duona, nes tai neviršija jo prigimties galių. Taigi Jėzus, pradėdamas kalbą nuo žemiško, žūvančio maisto, pamažu priveda savo klausytojus prie tikrai dangiško maisto, išliekančio amžinajam gyvenimui. Jėzus sugeba žmogaus širdyje sužadinti maldą ir prašymą, nors tas prašymas pačiam prašančiajam dar nėra akivaizdžiai aiškus: Viešpatie, duok visuomet mums tos duonos!

Mana tyruose, kuri buvo pavadinta „duona iš dangaus“, turėjo žmonių širdyse paruošti dirvą tikėjimui į Žmogaus Sūnų. Jis yra gyvenimo duona, kuri tikrai nužengia iš dangaus, kad būtų ne tik kiekvienam žmogui pasiekiamas, bet ir galėtų tapti maistu, kuris tikrai pasotina giliausią žmogaus alkį: Kas ateina pas mane, nebealks, ir kas tiki mane, nebetrokš. Susitikdami su Jėzumi, mes tam tikra prasme maitinamės pačiu gyvuoju Dievu, mes tikrai valgome „dangaus duoną“. Vienintelis darbas, kurio reikalauja Dievas, yra Jį tikėti. Žmonės klausė: Ką mums veikti, kad darytume Dievo darbus? Dykumoje žmonės turėjo kasdien rinkti maną, kurios pakaktų dienai.

Gyvosios duonos, apie kurią kalbą Jėzus, neįmanoma pelnyti žmogaus darbu ir pastangomis. Ši duona yra Dievo dovana ir ją galima priimti tik kaip malonę ir dovaną, tikėjimu atsiveriant Dievui ir Jo malonei. Ir šventasis Paulius antrame skaitinyje mus ragina atsižadėti grynai žemiškų troškimų apgaulės ir apsivilkti nauju žmogumi. Kiekvienas susitikimas su Jėzumi, ypač Jo žodyje ir Eucharistijoje, yra visada jaunos ir atjauninančios Dievo malonės šaltinis, kuris tiek atnaujina mumyse tai, kas Dievo sutverta, tiek padeda išsaugoti tai, ką Jis per savo malonę mumyse jau yra nuveikęs. Prašykime Dievą, kad Jis mumyse uždegtų vis didesnį dangiškųjų gėrybių troškimą. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB