AKLAS

Iz 35, 4-7; Jok 2, 1-5; Mk 7, 31-37

Brangūs broliai ir seserys, kas kita, jeigu ne kurtumas ir nebylumas taip izoliuoja žmogų nuo aplinkos, nuo kitų žmonių bendrystės ir leidžia patirti skaudžią vienatvę. Panašų jausmą iš dalies gali patirti kiekvienas, jeigu vienui vienas pateks į svetimą kraštą, kur jis nesupras nė žodžio to krašto žmonių kalbos, nė, kita vertus, patys to krašto žmonės supras, ką jis sako ar ko nori.

Šiandienos Evangelijos skaitinys mums kalba apie žmogų, kuris savo kūne yra ištiktas šios dvigubos negalios: kurtumo ir nesugebėjimo suprantamai kalbėti. Kadangi jis pats negali nei išgirsti apie Jėzų ir jo darbus, kad jame užgimtų tikėjimas ir išgijimo viltis, nei, kita vertus, jis pajėgia Jėzaus prašyti sau išgydymo, todėl kiti žmonės jam pasitarnauja kaip tarpininkai. Į akis krenta visa, ką Jėzus atlieka šiam ligoniui pagydyti.

Paprastai Jėzui pakanka tik rankos gesto, valios noro ar ištarto vieno žodžio, kad žmogus tuojau pat pasveiktų, ar net prisikeltų iš numirusiųjų, kaip tai buvo Lozoriaus atveju. O dabar evangelistas Morkus detaliai išvardija nemažai Jėzaus kūno judesių ir net pamini jo sielos būklę: iš pradžių, tekstas sako, Jėzus pasiveda ligonį nuošaliau nuo minios, po to įdeda savo pirštus į jo ausis, paliečia seilėmis jo liežuvį, pažvelgia į dangų, atsidūsta ir galiausiai ištaria: „Atsiverk!“

Jėzus paliečia kurčnebyliui tiek ausis, tiek jo liežuvį, kitaip tariant, tas vietas, kur yra negalia, kur žmogaus prigimtis yra suluošinta ir patiria stygių. Tokie Kristaus veiksmai įtraukia jo paties kūną į glaudų santykį su sužalotu kūnu žmogaus, kuriame pradeda užgimti viltis. Iš tiesų, Kristaus prilietimas – tai jo artumos ir bendrystės gestas. Kristus turi dalį žmogaus bėdoje.

Prieš ištardamas žodžius Atsiverk, Jėzus pažvelgia į dangų ir atsidūsta. Nukreipdamas savo žvilgsnį į dangų, Jėzus tokiu būdu tarsi susieja su pačiu dangumi negalios ištiktą žmogų, kurį jis liečia savo rankomis. Iš šios skaitinio scenos mes matome dvigubą Jėzus ryšį: iš vienos pusės – Jo bendrystę su žmogumi, o iš kitos – Jo glaudų santykį su dangumi, kuris simbolizuoja galios šaltinį, pajėgų atnaujinti ir perkeisti žmones bei pasaulio daiktus.

Taip Kristus pasirodo kaip tarpininkas tarp žmonių ir dangaus, o jo paties kūnas – tai dieviškosios malonės kanalas, per kurį į žmogų plūsta atnaujintas gyvenimas. Kristaus atodūsis prieš suteikiant ligoniui tobulą sveikatą yra aliuzija į jo aimaną ant kryžiaus, ant kurio bus atverta jo širdis, iš kurios ištekės visos Bažnyčios gyvenimas.

Per savo mirtį Jėzus atvers visai žmonijai Dievo gailestingumo lobius ir naujo gyvenimo versmę, kuri gali išdžiūvusią žmogaus egzistenciją paversti vandens šaltiniais. Jėzaus stebuklingo išgydymo liudininkų pilni nuostabos žodžiai Jis visa padarė gerai suranda savo atgarsį Šventojo Rašto Pradžios knygoje, kai po kiekvienos pasaulio kūrimo dienos Dievas matė, kad tai buvo gera.

Evangelistas Morkus nori tuo parodyti, kad Jėzus įgyvendina pranašų žodžius: atstatydamas pažeistą žmogaus prigimtį, suteikdamas žmogui gebėjimą klausyti ir aiškiai kalbėti, Jėzus duoda pradžią naujajai kūrinijai. Kurtumo ir nebylumo išgydymą, kurį jis suteikė žmogaus kūniškai prigimčiai, Jėzus nepaliauja įgyvendinti žmonių dvasinėje prigimtyje, t. y. jų sielose. Šis stebuklas, pagal Evangelijos pasakojimą, vyko pagonių žemėje, tad tokiu būdu to žmogaus kurtumas ir nebylumas turi ir simbolinę prasmę – tai netikėjimas ir tikrojo Dievo neišpažinimas.

Čia išryškėja Bažnyčios ir kiekvieno tikinčiojo žmogaus misija: savo užtarimo malda apgaubti netikinčiuosius, abejojančius, apgraibomis ieškančius ir juos vesti pas Kristų, kaip Evangelijos skaitinyje padarė tie, kurie pas jį atvedė kurčią nebylį. Dievas savo išmintyje nutarė dalinti savo malones per kitų žmonių užtarimą, tokiu būdu glaudžiau susiedamas žmones į vieną šeimą. Sveika dvasinė žmogaus būklė reikalauja, kad jis gebėtų išgirsti Dievo žodį ir jį suprasti bei, savo ruožtu, jam atsakyti gyvu tikėjimu ir išpažinimu.

Tikėti į Kristų – tai būti glaudžioje vienybėje su jo asmeniu, kuris yra dieviškojo gyvenimo šaltinis, Dievo vaikų kilmingumo šaltinis. Pasak šiandienos Mišių maldos žodžių, per Kristų mums yra suteikiama tikroji laisvė bei amžinasis paveldas. Kaip kurtieji turi fizinę girdos negalią arba netikintieji – dvasinę negalią išgirsti Dievo žodį, taip šiai dvasinei negaliai priklauso dar vienas kurtumas, kuris kyla iš žmogaus valios. Išties ir tarp žmonių gali egzistuoti visiško nesusišnekėjimo atvejų, kada nebenorima klausyti. Tokia laikysena izoliuoja žmogų nuo kitų ir uždaro savyje.

Mokėjimas klausyti ir įsiklausyti nėra pasyvi dorybė. Šventojo Benedikto Regula prasideda paraginimu klausytis: Obsculta, o fili… (Atidžiai klausykis, sūnau…). Nors tokia laikysena iš esmės labiau apibūdina besimokantįjį, tačiau nėra žmogaus, kuris žinotų atsakymus į visus klausimus, tad mokėjimas klausyti yra ir protingumo žymė. Iš sugebėjimo išgirsti kitą širdyje ir lūpose užgims kitam žmogui suprantamas ir priimtinas atsakymo žodis, o gebėjimas klausytis, savo ruožtu, kils iš sugebėjimo tylėti, iš vidinės žmogaus ramybės.

Brangūs broliai ir seserys, su pasitikėjimu prašykime Dievą, žmonių bičiulį, kad jis savo malonės palytėjimu nuvalytų mumyse, kas sutepta, palaistytų, kas išdeginta, pagydytų tai, kas sužeista, idant mumyse atjaunėtų Dievo paveikslas. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB