KRYZIUS-3Išm 2, 12. 17-20; Jok 3, 16-4, 3; Mk 9, 30-37

Brangūs Broliai ir Seserys, Praeito sekmadienio Evangelijoje Jėzus pirmą kartą savo mokiniams visiškai atvirai kalbėjo apie tai, kad jam reikės daug kentėti, būti seniūnų, aukštųjų kunigų bei Rašto aiškintojų atmestam, nužudytam ir po trijų dienų prisikelti iš numirusiųjų (Mk 8, 31). Šie Mokytojo žodžiai sukėlė mokinių protestą, kurį visų vardu viešai išreiškė apaštalas Petras, papriekaištaudamas Jėzui ir drausdamas.

Tačiau už šį žmogišką gestą apaštalas Petras susilaukia Jėzaus pabarimo, nes jis, kaip ir kiti apaštalai, nors dar visai neseniai tikėjimo šviesoje regėję Jėzų kaip Mesiją, ir vėl ėmė į jį žiūrėti kaip į paprastą žmogų ir į jo gyvenimą žvelgti iš žmogiškos sėkmės perspektyvos. O tai reiškia neapčiuopti Jėzaus asmens gelmės ir iš to išplaukiančios jo misijos. Pirmą kartą kalbėdamas apie savo kančią ir mirtį, Jėzus pamažu pradeda ne palyginimais, o aiškia suprantama kalba atskleisti savo paties slėpinį.

Norėdamas savo mokinių protuose ir širdyse parengti dirvą tikrojo Mesijo, su visa jo dangiškąja misija, priėmimui, Jėzus mokinius paragina: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Šiais žodžiais Jėzus atskleidė savo paties laikyseną nuo pačios jo žemiškojo gyvenimo pradžios. Išties, išsižadėjęs pats savęs, godžiai nesilaikydamas savo lygybės su Dievu, Jėzus be jokių derybų sekė Dangiškojo Tėvo valia.

Kristaus mokiniai savo ruožtu yra paraginami atkartoti savyje Mokytojo veiksmus, kad taip jie galėtų gyvai įsiskverbti į Jėzaus asmens slėpinį. Tokiu būdu sekimas Jėzumi lavina gilesnį jo pažinimą, nes be gyvos patirties žmogaus protas negali pilnai suprasti jo žodžių. Šiandienos Evangelijoje, Jėzus savo mokiniams antrą kartą pakartoja ankstesnę pamoką apie jo kaip Mesijo kančios kelią ir mirtį. Jis tvirtino: Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels (Mk 9, 31).

Šįkart apaštalai nepriekaištauja Jėzui, tačiau tai nereiškia, kad jie suprato jo žodžius ir jiems pilnai pritarė. Išties, evangelistas Morkus sako, kad jie nieko nesuprato, bet nedrįso jį klausti. Nuoseklu būtų manyti, kad apaštalai pakeliui į Kafarnaumą, prieš pasiekdami kelionės tikslą, kelyje kalbėsis apie šiuos, jiems vis dar paslaptingus Jėzaus žodžius. Tačiau taip nėra, o jų dėmesys buvo kitur. Išaiškėjo, kad jie kelyje ginčijosi, kuris iš jų didžiausias.

Tuomet Jėzus jiems paaiškina, juos praplėsdamas, ką reiškia anksčiau jo pasakyti žodžiai: Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teima savo kryžių ir teseka manimi. Jeigu šis Kristaus paraginimas suteikia jo mokiniui naują gyvenimo kryptį ir, netgi galima sakyti, naują prigimtį, kurią žmogus per dieviškąją malonę gauna išsižadėjęs pats savęs, tuomet šiandienos Jėzaus žodžiai: Jei kas trokšta būti pirmas, tebūnie paskutinis ir visiems tetarnauja, konkrečiai iliustruoja kasdienę tikinčiojo laikyseną, tiek dideliuose, tiek mažuose veiksmuose.

Valdžios ir pirmumo troškimas, savęs lyginimas su kitais apaštalus nuteikė vienus prieš kitus ir dėl to jie kelyje ginčijosi. Apaštalas Jokūbas antrame skaitinyje atskleidžia daugybės ginčų ir pasidalinimų priežastis, sakydamas: Kur pavydas ir savanaudiškumas, ten ir netvarka bei įvairūs nedori darbai. Tokia yra šio pasaulio išminties logika, tačiau iš aukštybių kilusi išmintis, sako apaštalas Jokūbas, yra kitokio pobūdžio: ji yra tyra, taikinga, maloninga, įgalinanti sėti teisumo vaisius.

Vienas dykumos tėvas davė jaunesniajam tokį dvasinį patarimą: „Nelygink savęs paties su niekuo, bet šliekis prie to, kuris dorai gyvena“. Visu savo gyvenimu per maldą, sakramentus ir dorybių praktiką mes galime šlietis prie Kristaus, kuris, pasak Apaštalo Pauliaus, yra iš Dievo kylanti išmintis (1 Kor 1, 13), galinti pakeisti mus pačius ir mūsų žvilgsnį į save ir į aplinką. O pirmiausiai Kristus moko vardan jo priimti visus, ypatingai tuos, kurie yra silpniausi, su kuriais niekas nesiskaito.

Evangelijos epizode su mažu vaiku, kurį jis pastato apaštalų tarpe, Jėzus paragina už kiekvieno tokio „Kristaus mažutėlio“ įžvelgti stovintį, jį apkabinusį, Dievą. Toks kitų vertinimas jokiais būdais nėra iliuzinis žvilgsnis į pasaulį, bet atvirkščiai, jis atitinka Jėzaus žvilgsnį į jo mylimus žmones, ypatingai nuskriaustuosius ir nusidėjėlius. Be to, tokia laikysena palaipsniui tyrina žmogaus dvasios akis ir jis gali lengviau pastebėti Dievo buvimo ženklus savo gyvenime. Kas dėl manęs priima tokį vaikelį, – sako Jėzus, – tas priima mane, o kas priima mane, tas ne mane priima, bet tą, kuris yra mane siuntęs.

O Dievas pas žmogų visados ateina su dovanomis. Nesistenkime būti paskutiniai su slapta intencija kada nors pasirodyti pirmi, arba tarnauti kitiems su slaptu pranašumo jausmu. Tai nėra krikščioniškosios moralės motyvas. Pastarasis, kaip ir visų įsakymų pagrindas ir viršūnė, pasak šiandienos Mišių žodžių, yra Dievo ir artimo meilė. Kiek tvirtas bus šis pagrindas, tiek žmogaus veiksmai turės vertės ir tikrumo, o jeigu jo nebus, tuomet ką žmogus bedarytų, tai bus tik laiko ir jėgų eikvojimas.

Brangūs broliai ir seserys, prašykime Dievą, kad jis savo meilės sakramentu – Eucharistija, mus padarytų atviresnius susitikimui su žmonėmis, mūsų broliais ir seserimis, ypatingai tais, kuriems yra reikalinga mūsų pagalba. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB