FARIZIEJAIIšm 7, 7–11; Žyd 4, 12–13; Mk 10, 17–30

Šio sekmadienio skaitiniuose atskiriami regimo pasaulio turtai nuo ateinančio pasaulio turtų. Pirmieji yra laikini – tai auksas, sidabras, brangakmeniai. Išminties knygos autorius prideda sveikatą ir išvaizdą gražią. Visos šios gėrybės yra geri dalykai, Dievo dovanos. Tačiau esame tik prievaizdai tų gėrybių, kurias Dievas mums patikėjo, bet ne jų egoistiški savininkai. Neseniai apaštalas Jokūbas mums priminė: tik pūva lobiai to, kuris krauna, bet nedalija jų. Jo auksas ir jo sidabras rūdija. Atvirkščiai, tikrasis lobis negenda: pavyzdžiui, supratimas ir išmintis, kurių troško Išminties knygos autorius.

Kitas tikras turtas, pagal antrą skaitinį, yra Dievo žodis. Jis yra gyvas, veiksmingas ir prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos. Evangelijos turtingas jaunuolis jau turėjo tikrą lobį: tai yra ištikimybę Dievo įsakymams, amžinojo gyvenimo troškimą ir, veikiausiai, bent šiek tiek išminties. Tačiau jis troško daugiau. Jėzus, įsikūnijęs Dievo Žodis, prasiskverbė iki sielos to vyro, siekiančio aukštesnio idealo, ir pakvietė jį šiais žodžiais: Vieno dalyko tau trūksta, arba pagal Mato tekstą: jei nori būti tobulas, eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams; tai turėsi lobį danguje (Mt 19, 21).

Ne visiems krikščionims Jėzus sako: eik, parduok visa, ką turi, ir išdalyk vargšams. Tai sako tik tiems, kuriuos jis išsirinko ir suteikė ypatingo pašaukimo dovaną. Tačiau visiems Jis sako: kraukitės lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia, nes kur tavo lobis, ten ir tavo širdis (Mt 6, 20–21). Evangelijos jaunuolis buvo pririšęs savo širdį prie žemiškų turtų. Čia buvo ir jo širdis, ir jo lobis. Tai buvo jo dangus. Tačiau jo dangus buvo be horizonto, tamsus ir liūdnas dangus. Ne kad pinigai ar turtai būtų blogi dalykai, bet kad prisirišus prie jų, jie uždaro mūsų širdį.

Tuomet viltis žlunga, gyvenimas tampa bergždžias ir liūdnas. Mums reikia pasirinkti. Arba trokštame tik žemiškųjų dalykų tiek, kad jie suvedžioja mus. Tuomet gyvename lyg sukaustyti grandinėmis, priklausomi nuo to, kas yra žemiau už mus. Arba mes stengiamės priklausyti nuo To, kuris yra aukščiau negu mes, pririšame mūsų širdis prie dangaus lobio. O dangaus lobis yra pats Jėzus, kuris kviečia kiekvieną iš mūsų sakydamas: ateik ir sek paskui mane. Jaunuoliui, kuris priėmė dovaną vienuoliško arba kunigiško pašaukimo, šeimos tėvui, motinai ar tam, kuris serga, kuris sėdi kalėjime, kuris yra vienišas ar apleistas, visiems Jėzus sako: ateikite ir sekite paskui mane, (...) nebijokite, nes aš romus ir nuolankios širdies (Mt 11, 29).

Kiekvienam iš mūsų šiandien Jis irgi pakartoja: Ateik ir sek paskui mane. Žinoma, Kristaus sekimo keliai yra labai įvairūs. Tačiau laimingas yra tas, kuris atsako kviečiančiam Kristui: Aš čia, Viešpatie, tebūna man, kaip tu nori. Tasai jau pradėjo kaupti lobį danguje. Išsivadavęs nuo išskirtinio prisirišimo prie žemiškųjų dalykų, jis atsigręžė meile į tą, kuris vienas yra geras, jis tikrai tampa laisvas. Tik meilė to, kuris yra didesnis negu mes, daro mus laisvus. Tikrai širdies pririšimas prie Dievo kelia didelį džiaugsmą, nes tik Dievas gali patenkinti visus žmonių širdžių troškimus (GS 39, § 1).

Kaip sunku patekti į Dievo Karalystę. Tris kartus Jėzus pakartoja šį įspėjimą, kurį Jis pasako ne tik turtingiesiems, bet visiems, netgi mokiniams: Vaikeliai, – sako jiems,­ – kaip sunku patekti į Dievo Karalystę. Apstulbusiems mokiniams Jėzus patikslina: Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma. Juk žmogui, pasitikinčiam tik savo jėgomis, neįmanoma įeiti į Dangaus Karalystę. Tačiau šios karalystės durys atsiveria tam, kurį Šventoji Dvasia veda, nes tik Šventajai Dvasiai veikiant mes galime eiti paskui Jėzų meilės keliu iki galo.

Tai įgyvendinama kupina tikėjimo malda ir dalyvavimu sakramentuose. Tuomet einame keliu, gal kartais kryžiaus keliu, kuris veda į visų mūsų didžiausių troškimų patenkinimą. Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš. Ir jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės. Tuomet vis daugiau tampame nariais Jo Kūno, kuris yra ir Bažnyčia, ir bendruomenė, kurioje esame pašaukti gyventi. Tada, kaip laiduoja šventasis Benediktas, jeigu mes nieko nevertiname labiau už Kristų, jis mus visus nuves į amžinąjį gyvenimą (Sk. 72).

T. Bernardas de la Borderie OSB