NUOLANKUMAS-2Iz 53, 10–11; Žyd 4, 14–16; Mk 10, 35–45

Brangūs broliai ir seserys, šventieji apaštalai Jokūbas ir Jonas mums duoda šiandien pažįstamą ir iš tikrųjų gana keistą maldos pavyzdį. Jėzus juos išmokė sakyti Dievui: „Teesie tavo valia“, o mes ką tik juos girdėjome sakant Kristui visai ką kita: „Mokytojau, mes norime, kad padarytum, ko prašysime.“ Jie tarsi sakė Viešpačiui: „Teesie mūsų valia, įgyvendink mūsų troškimus ir sumanymus.“ Ar ne dažnai mūsų maldos prašymai skamba būtent šitaip ar panašiai? „Duok mums sėdėti vienam tavo šlovės dešinėje, kitam – kairėje.“

Žinoma, „tavo karalystėje“, kaip patikslina Evangelijos pagal Matą lygiagretus tekstas. Matas taip pat mini, kad Jokūbas ir Jonas atėjo pas Jėzų kartu su savo motina. Tačiau mes galime manyti, kad ši kukli, šventa mokinė, Mergelės Marijos artima draugė, kuri vėliau stovės prie kryžiaus ir bus viena pirmųjų prisikėlimo liudininkių, viską suprato kitaip ir kad jeigu ji sutiko tarpininkauti, nuolankiai parpuldama prie Jėzaus kojų, tai buvo vien dėl to, kad ji puikiai žinojo, kad Viešpats turės pataisyti viską, kas netobula ir neteisinga jos sūnų prašyme. Iš tikrųjų jos du „perkūnijos sūnūs“ uoliai ir nuoširdžiai tiki į Jėzų. Jie troško būti šalia jo, kad galėtų didvyriškai bendradarbiauti įsteigiant Dievo karalystę ir kad jam vadovaujant galėtų būtų jo pirmi, pagrindiniai pareigūnai ir dalyvauti jo šlovėje .

Tačiau jų supratimas apie Dievo karalystę ir Kristaus misiją buvo iš dalies klaidingas. Jie svajojo tik apie Dievo tautos pergalingą išvadavimą šiame pasaulyje. Jie buvo daugiau ar mažiau įsitikinę, kad Jėzus bus Izraelio žemiškosios karalystės išvaduotojas arba atstatytojas. Jie tikriausiai įsivaizdavo, kad jų mokytojas, per kelionę darydamas stebuklą po stebuklo, turės netrukus įžengti į Šventąjį Miestą ir ten bus iškilmingai paskelbtas karaliumi. Iš tikrųjų taip manė ir visi kiti apaštalai. Jie supyko ant Jokūbo ir Jono tik dėl to, kad ėmė žiūrėti į juos kaip į konkurentus. Jie visi norėjo užimti šlovingas, pirmąsias vietas.

Šis epizodas bus proga Jėzui patikslinti savo karalystės esmę, savo misiją, taip pat ir būdą, kuriuo mokiniai turi priimti jo malonę ir bendradarbiauti su juo išganymo darbe. Kristus atėjo užimti ne pirmą, bet paskutinę vietą. Sulig tradicija jis čia atsisakė paskirti kitiems „pirmąsias vietas savo dešinėje ir kairėje“, nes šios vietos yra jau užimtos Mergelės Marijos ir Jono Krikštytojo, kurie tobulai atliko savo vaidmenis Tėvo plane nuolankiai ruošdami Kristaus atvykimą: pirmoji kaip jo motina, kitas – kaip jo pirmtakas. Juk ikonos dažai vaizduoja Mariją ir Joną, sėdinčius šalia Kristaus jo garbėje!

Įsikūnydamas Jėzus prisiėmė tarno pavidalą. Jis atėjo, ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo gyvybę atiduoti kaip išpirką už daugelį. Jėzus yra Dievo tarnas, apie kurį kalbėjo pirmas skaitinys iš Izaijo knygos. Jis yra taip pat tas Laiško žydams paminėtas aukščiausias kunigas, kuris visiškai sugeba atjausti mūsų silpnybes, „nes jis buvo visaip išbandytas ir gundytas visuose dalykuose, kaip ir mes, „išskyrus nuodėmę“. (Taip reikėtų išversti Laiško žydams originalų graikišką tekstą, kuris stipriau negu mūsų dabartinis lietuviškas vertimas prabrėžia, kad Kristus ne tik nenusidėjo, bet kad jis negalėjo nusidėti „choris hamartias“ (Žyd 5, 15).)

Tai reiškia, kad savo žemės gyvenime Jėzus patyrė visas sunkias nuodėmės pasekmes, kaip mes jas patiriame, bet be nuodėmės. Būdamas tobulas Dievas ir tobulas žmogus jis negalėjo nusidėti. Šis negalėjimas nusidėti jo neatskyrė nuo mūsų. Jo tarpininkavimo nesusilpnina ši tvarka, o priešingai – sustiprina. Jis gali mus sutikti visose mūsų sunkiose, skausmingose, mirtingose situacijose, kurias jis pats yra patyręs iš vidaus. Ir jis gali mums duoti stiprybės pakelti sunkumus, nepasiduoti maištui ir nuodėmei, bet viską nugalėti meile.

Gerti taurę, kurią Kristaus gėrė, būti pakrikštytam tuo pačiu krikštu kaip Kristus reiškia pirmiausia tikėjimu ir viltimi atiduoti į Viešpaties rankas visus mūsų išbandymus, gundymus ir sunkumus, kad jie galėtų juos visiškai permainyti savo velykine meile. Po to esame pašauki tapti vis panašesni į Kristų pagal jo tarno pavidalą, kad galėtume nesavanaudiškai pasiaukoti ir tarnauti savo broliams traukdami paskui save visus Dievo mylimuosius žmones malonės sosto link, tikros laisvės ir amžinojo gyvenimo džiaugsmo link. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB