1 Kar 17, 10-16; Žyd 9, 24-28; Mk 12, 38-44NASLE

Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinys mums kalba apie tris žmonių kategorijas: pirmiausiai, apie Rašto aiškintojus, po to epizodas prie aukų skrynios apie turtuolius, kurių, Šventasis Raštas sako, buvo daug ir kurie aukojo gausiai, ir galiausiai apie vieną suvargusią našlę, kuri į aukų skrynią įmeta du smulkius pinigėlius.

Galbūt šie trys žmonių tipai griežtai nesuskirsto visų tikinčiųjų į tris atskiras grupes, tačiau visgi jie ragina savikritiškai pažiūrėti į kiekvieno mūsų santykį su Dievu ir nuspręsti, su kuriais mes turime daugiausiai bendra. Pravartu kiekvieno iš visų šitų biblinių personažų elgesį ir motyvaciją įvertinti šviesoje didžiojo įsakymo, kuris skelbia: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu (Mt 22, 37). Išties Evangelija kalba apie visų šių žmonių religinę laikyseną, galima sakyti, jų praktikavimą, bet, reikia pabrėžti, kad čia Raštas pamini tik tokį jų elgesį ir laikyseną, kuri yra regima plikomis akimis, žmogiškomis akimis.

O žmogaus veiksmo dorumas, ir tai ypač susiję su pamaldumo veiksmais, nėra matuojamas tik jo išorine laikysena ir darbo rezultatu, bet priklauso nuo žmogaus širdies tyrumo, nuo jo tikėjimo dydžio ir meilės stiprumo, nuo jo vienybės su Dievu. Tam, kad žmogus išliktų tiesoje, kad jo veiksmai nebūtų veidmainystė, yra reikalinga, kad išorėje aiškiai matytųsi, ko yra pertekusi jo širdis. Taip mes Evangelijos skaitinyje pirmiausiai susiduriame su Rašto aiškintojais, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse ir kurie tik dangstosi pamaldumu, siekdami savo asmeninių tikslų.

Tokiems asmenims pamaldumas, religinis vadovavimas ir galų gale pats Dievas yra tik priemonė iškilti, pridengti savo menkumą. Visur, kur tik žmogus turi galios ir įtakos, jam yra pavojus ir pagunda jomis blogai pasinaudoti. Viešpats perspėja, kad tokių laukia itin griežtas teismas. Evangelijoje pagal Luką (Lk 11, 42) panašiomis aplinkybėmis Jėzus fariziejams ir Rašto žinovams už jų tuštybę ir veidmainystę pažeria nemaža perspėjimų, prasidedančių žodžiais „Vargas jums“.

Prie šios pirmos, t. y. melagingos, religinės laikysenos atstovų priklausytų ir tas fariziejus iš Evangelijos palyginimo apie fariziejų ir muitininką, kai jiedu meldėsi šventykloje, kur fariziejaus formuluojamos maldos žodžiuose yra aiškiai jaučiama savimi pasitenkinimo nuotaika. Nors kitų žmonių akimis jis yra religingas ir disciplinuotas, tačiau visa tai tik žmogaus paviršius, jo kaukė, o pati jo širdis lieka Dievo malonei neįveikiama tvirtovė. Taigi tokio tipo žmonės iš toli prasilenkia su didžiuoju Dievo įsakymu, nors patys jie yra įsitikinę savo teisumu.

Antrieji Evangelijos skaitinyje pasirodo gausūs žmonės, kurie artinosi prie aukų skrynios su savo aukomis. Čia ir vėl, jeigu spręstume vien tik pagal tai, kas regima, tuomet išeitų, kad religingiausias buvo tas, kuris įdėjo pačią didžiausią sumą, nežiūrint į tai, koks žmogus jis yra. Tačiau pats Viešpats mums duoda raktą suprasti, kas čia vyksta: Visi aukojo, – sako jis, – iš to, kas jiems atlieka. Šie Kristaus žodžiai leidžia mums nujausti, kas iš tikrųjų buvo anų žmonių prote ir širdyje, ir kaip jie įgyvendino didįjį įsakymą: Mylėk Viešpatį, savo Dievą, kitaip tariant, tampa aišku, kad jie Dievui skyrė tik dalį vietos ir laiko, tik dalį savęs pačių, tik kurią nors dalį savo širdies, sielos ir proto, kuri atlikdavo, nubyrėdavo nuo daugybės kitų prioritetų, interesų ir meilių.

Tai, kas išorėje atrodė kaip didelis dosnumas, iš tiesų gali būti dvasinis šykštumas. Galiausiai Evangelijos skaitinys mums pristato vargšę našlę, kuri į aukų skrynią įmeta skatiką. Atrodytų, kad tai daugiau simbolinis gestas, bet Jėzus mokinių akivaizdoje pareiškia: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią, … ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius. Originale paskutiniai žodžiai skamba dar stipriau: ji įmetė visą savo gyvenimą. Visus savo išteklius, žemiškąjį pagrindą, gali paaukoti tik tas, kas pats save visiškai pavedė į Dievo rankas.

Būtent ši vargšė našlė, rodos, visai nereikšmingas ir silpnas asmuo, sugebėjo atlikti didžiausią dorybės žygdarbį, kuriam nebuvo pribrendę kiti žmonės. Visiškai pasitikėti Dievu ir kaip jo vaikui kyboti ant jo malonės atskleidžia gilų žmogaus tikėjimą ir pasitikėjimą Dievo Apvaizda, taip pat ir žmogaus vidinę dvasinę brandą ir laisvę. Jeigu, kitiems žmonėms aukojant savo pertekliaus dovanas per eilinio pamaldumo veiksmą, Jėzus buvo tik nebylus stebėtojas, galbūt fiksuojantis tų žmonių veido išraiškas, atodūsius ir širdies mintis, tai, kai jis pastebi veiksmą, kylantį iš gilaus tikėjimo ir karštos meilės, jis prie savęs pasišaukia mokinius ir dalijasi su jais savo susižavėjimu.

Tarsi didelio pasitikėjimo ir atsidavimo į Dievo rankas įkvėptas veiksmas priverčia Dievą reaguoti ir prabilti. O jo žodis visuomet yra veiksmingas. Kažką panašaus mes matome ir pirmajame skaitinyje, kur našlės pasitikėjimas pranašo Elijo žodžiu tapo išsigelbėjimo priežastimi jai pačiai ir jos sūnui. Kitoje Rašto vietoje (Lk 4, 25–26), komentuodamas šį įvykį, Jėzus sako, kad bado metais pranašas Elijas nebuvo Dievo siųstas nė pas vieną Izraelio našlę, bet būtent tik pas našlę Sidono mieste, Sareptoje, tarsi taip leidžia suprasti, jog Dievas savo išganymu užbėga už akių moters sidonietės pasitikėjimo veiksmui, kurį ji vėliau parodė pranašui Elijui.

Brangūs broliai ir seserys, tie, kurie pasiekėte Evangelijos našlės tobulumo laipsnį, melskite už mus, kurie Dievui atnešame tik mūsų gyvenimo ir meilės trupinius, kad Dievas teiktųsi pašalinti mūsų baimes ir nesveikus prisirišimus, kad ir mes, pasak Mišių maldos žodžių, galėtume visas kūno ir sielos jėgas laisvai atiduoti Dievo tarnybai. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB