KARALIUS 2Dan 7, 12-14; Apr 1, 5-8; Jn 18, 33-37

Brangūs broliai ir seserys, šiandien švenčiame Kristaus, Visatos Valdovo arba Karaliaus iškilmę. Šią šventę tik 1925 m. įsteigė popiežius Pijus XI. Tačiau, norint pagarbinti Kristų Karalių, mums nereikia laukti šio paskutinio liturginių metų sekmadienio. Nuo senų laikų keliskart per metus Jėzus Kristus yra iškilmingai skelbiamas ir garbinamas pasaulio ir visatos Karaliumi.

Advento metu mes laukiame kartu su Senojo Testamento tauta karališkojo Mesijo, kuris turi ateiti į pasaulį ir išpildyti visų žmonių giliausius troškimus. Per Kalėdas su Marija ir piemenėliais mes žvelgiame į naujai gimusį Dovydo įpėdinį, pažadėtą Izraelio karalių ir žmonijos Išganytoją. Trijų Karalių dieną drauge su Išminčiais ir visais geros valios žmonėmis mes išpažįstame, kad Jėzus yra karalių Karalius ir viešpačių Viešpats. Verbų Sekmadienį mes lydime savo nuolankų karalių jo triumfo keliu žengiant į Jeruzalę, jo skausmingu keliu iki Golgotos, iki Kryžiaus mirties; galiausiai per Šeštines, 40 dienų po Prisikėlimo, mes regime Jėzų su mūsų žmogiška prigimtimi pergalingai žengiantį į dangų, kad karaliautų Tėvo dešinėje, vainikuotas garbe ir šlove.

O dabar, liturginių metų pabaigoje, Bažnyčia ragina mus daug intensyviau laukti mūsų dangiškojo karaliaus antrojo šlovingojo atėjimo, kai Jis vėl ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti. Tada Jis pašalins mūsų paskutinį priešą – mirtį. Jis jau ją nugalėjo savyje, prisikeldamas iš numirusių. Bet sugrįžęs jis ją nugalės ir mumyse, pakeisdamas mūsų vargingą kūną, padarydamas jį panašų į savo garbingąjį kūną ta galia, kuria jis sau visa palenkia.

Visa bus tuomet atstatyta ir atnaujinta Kristuje, jis viešpataus per amžius visiškai įsteigdamas šios dienos padėkojimo giesmėje paminėtą „tiesos, gyvybės, šventumo, malonės, teisingumo, meilės bei taikos karalystę“. Mes žinome, kad tam tikra prasme nuo Jėzaus prisikėlimo, jo karalystė jau prasidėjo žemėje, jo karalystė yra mumyse, tarp mūsų, Kristaus Bažnyčioje.

Mes esame pašaukti prisidėti prie šios karalystės statymo. Tačiau mums reikia nuolat prisiminti, kad Kristaus karalystė nėra iš šio pasaulio ir kad neįmanoma jos pasiekti be kryžiaus. Žinoma, natūraliai norėtume iš šio gyvenimo šeimyninių, bendruomeninių patogumų bei malonumų tiesiai pereiti į dangišką rojų, vengdami bet kokio rimto išbandymo, kančios arba pasiaukojimo. Norėtume eiti Dievo link ne per kančią ir mirtį, bet, atvirkščiai, tarsi peršokti nuo Kalėdų iki Velykų, kad nepatirtume Gavėnios ir Kristaus kančios sunkumų.

Kaip ir šv. Tomas apaštalas, mes norėtume matyti Viešpaties žaizdas ir jas paliesti savo rankomis, bet nenorėtume jausti Kristaus žaizdų savyje. Norėtume ne keliauti iš savo buveinės šiame pasaulyje, bet be skausmo užsidėti dangišką drabužį ant savo mirtingo žemiško kūno. Visa tai, žinoma, yra neįmanoma. Todėl per Kristaus Karaliaus šventę yra svarbu prisiminti Kančios istorija.

Be to, istorijoje tarp krikščionių dažnai atsirasdavo noras statyti Bažnyčią ir gyventi joje tarsi ji būtų ne Dievo karalystės pradžia žemėje, bet tik dar viena žemiška karalystė, paremta vien tik žmogiškomis prievartingomis ir baimę keliančiomis priemonėmis: turtais, ginklais, kitų asmenų manipuliavimu ir išnaudojimu. Šiandien su dideliu liūdesiu ir pasibaisėjimu konstatuojame, kaip kai kurie kitų religijų sekėjai smurtingai ir šiurkščiai imasi tokių priemonių, norėdami įgyvendinti žemėje savo religinę ideologiją. Visa tai smerkiame, bet ar nėra pavojaus, kad ir mes galime kartais gal tik subtilesniu būdu elgtis?

Todėl svarbu niekada neužmiršti, kokiam karaliui mes priklausome. Jėzaus karalystė nėra iš šio pasaulio. Jis tam yra gimęs ir atėjo į pasaulį, kad liudytų tiesą. Jis atėjo atkurti Dievo karalystę tarp žmonių. Jis atliko savo karališkas pareigas, ypač nesavanaudiškai tarnaudamas ir atiduodamas save kitiems meilėje. Jo pagrindinis tikslas – perduoti visiems savo pavaldiniams karališkąjį titulą, kad jie galėtų viešpatauti tobuloje bendrystėje su juo.

Jėzus atėjo liudyti, kad Dievas yra meilė, kad jis besąlygiškai ir gailestingai myli visus žmones ir nori jų išganymo. Jis atėjo ne tam, kad jam tarnautų, bet atėjo pats tarnauti ir savo gyvybės atiduoti už daugelį. Jėzus atėjo kaip švelnus, nuolankus karalius, jis nori traukti mus paskui save ir mokyti savo pavyzdžiu, kaip tarnauti Dievui ir savo broliams, kaip atleisti savo priešams.

Praeitą savaitę, po baugių terorų aktų Paryžiuje, Antuanas, dvejų metukų vaiko tėvas, kurio žmona žuvo koncerto salėje, paskelbė jaudinančią žinutę žudikams, sakydamas: „Jūs norite mane priversti jūsų nekęsti, bet aš atsisakau pasiduoti neapykantai. Aš turiu viltį vėl sutikti savo mylimąją žmoną laisvų sielų karalystėje, kuri yra pasiekiama ne prievarta arba neapykanta, bet vien tik tiesa ir meile.“ Būdamas mūsų iš numirusių prisikėlęs Karalius ir Aukščiausias Kunigas, Kristus stovi dabar danguje Dievo Tėvo akivaizdoje, nuolat mus užtardamas.

Žemėje mes esame jo Kūno nariai, jo Karalija, jo liudytojai bei pagalbininkai, jo antros eilės karaliai ir kunigai. Mūsų misija – liudyti tiesą apie Dievo meilę, tarnauti kitiems ir paaukoti save už juos, sekant Viešpaties Jėzaus pavyzdžiu. Taip darydami, mes galėsime visada bendradarbiauti Dievo karalystei plečiantis žemėje iki Kristaus antrojo atėjimo. Tada bus visiškai apreikšta Dievo vaikų garbė. Tada „visa kūrinija bus išvaduota iš pikto vergijos“, ir viešpataudami su Kristumi bei visais šventaisiais mes didžiadvasiškai tarnausime Dievui Tėvui ir jį šlovinsime per amžių amžius. Amen.

T. Grigalius Casprini OSB