KRIKSTYTOJASBar 5, 1-9; Fil 1, 4-6. 8-11; Lk 3, 1-6

Brangūs broliai ir seserys, šiandienos Evangelijos skaitinyje svarbi yra šventojo Jono Krikštytojo figūra. Evangelistas Lukas detaliai aprašo istorinį įvykio kontekstą: išvardija ano meto žemiškuosius didžiūnus, jų viešpatavimo metus ir teritorijas. Štai šios pasaulinės istorijos tėkmėje ir pasigirsta Viešpaties žodis Zacharijo sūnui Jonui dykumoje.

Tiesa, Viešpats visada buvo aktyvus ir jaučiamas nuo pat žmonijos istorijos pradžios, nes jo išganymo planas yra glaudžiai su žmonija susipynęs, tačiau dabar, laiko pilnatvei atėjus, jis rengiasi ypatingesniu būdu įžengti į žmonių gyvenimą ir buitį, tapdamas vienu iš jų, nuolankiai prisiimdamas žmogaus kūną. Dievo Sūnaus atėjimas, arba, lotyniškai sakant, adventus (adventas), prasideda labai diskretišku, niekam į akis nekrintančiu įvykiu – Viešpaties žodžiu, skirtu Jonui Krikštytojui dykumoje. Šio įvykio liudininku galėjo būti tik jis vienas, tačiau tas Viešpaties žodis, kuris buvo skirtas jam esant dykumoje, neturėjo pasilikti uždarytas pranašo širdyje ir atmintyje, bet turėjo nuaidėti visame Pajordanės krašte ir už jos ribų.

Išties, Viešpaties žodžio paakintas, Jonas Krikštytojas suvokia savo, kaip Kristaus pirmtako, vaidmenį ir savo misiją apibrėžia pranašo Izaijo ištartais žodžiais: Tyruose šaukiančiojo balsas: „Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus!“ Nauju laiku ir kitomis aplinkybėmis Jono Krikštytojo lūpose nuaidėję pranašo Izaijo paraginimo žodžiai atskleidžia esminius Dievo žodžio bruožus. Pirmiausia tai, kad Dievo žodis visados yra aktualus ir skirtas visų laikų žmogui, ir antra – kad Dievo įkvėpto pranašo žodis pranoksta jo laiką ir valandą ir kreipia į ateitį.

Viešpaties žodis, skirtas Jonui Krikštytojui, jį pastato tarp Senojo ir Naujojo Testamentų sankirtos ir tampa traukos šaltinis susiburti pirmajai mokinių bendruomenei, kurią vienija Jono Krikštytojo skelbiamas ir teikiamas atsivertimo krikštas, taip pat ir tikėjimas į netrukus ateisiantį Mesiją. Jono Krikštytojo žodžiai: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus, sakomi ir mums čia ir dabar.

Nors šiuo liturginiu metu ir ypač per Kalėdas mes paminėsime Kristaus įsikūnijimą, t.y. pirmąjį jo atėjimą, kuris jau yra praeities įvykis, tačiau visi ir kiekvienas savo tikėjimu mes išpažįstame dar būsimą antrąjį Kristaus atėjimą laikų pabaigoje, todėl turime būti jam pasirengę. Tokiu būdu adventas yra ne tik Kristaus atėjimo prisiminimas, paminėjimas ar šio išganymo įvykio vaisingas sudabartinimas liturgijoje, bet pagrindinis advento elementas yra laukimas, kuris sykiu yra ir viltis. Adventas atskleidžia tai, kas yra krikščioniškojo laiko ir istorijos apskritai turinys. Dažnai laukimas gali asocijuotis su pasyvumu, neveiklumu, našta ir netgi kančia.

Jono Krikštytojo žodžiai: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus, yra paraginimas ir priemonė užpildyti laukimo laiką ir padaryti jį sklidiną prasmingos dabarties, nes kitaip laukimas yra nepakeliamas. Laukimas būna sunki našta tada, kai visiškai neaišku, ar apskritai galima ko nors tikėtis. O mes juk, sulig mišių dėkojimo giesmės žodžiais, laukiame, kada garbingas ir šlovingas Kristus viso pasaulio akivaizdoje mums atiduos pažadėtą nesibaigiančio gyvenimo dovaną.

Tačiau nereikia laukti pasaulio ar mūsų gyvenimo pabaigos, norint pasitikti Dievo Sūnaus atėjimą. Mes jau susitinkame su Dievu jo žodyje, sakramentuose, maldoje, galų gale, nors tai ir sunkiau pastebėti, kai mes sutinkame kiekvieną žmogų, kuriame, kaip žinome, nuo kūrimo pradžios yra įdiegtas Dievo paveikslas. Be to, yra begalė ir kitų būdų, kuriuos Dievas pasitelkia, kad pasitiktų, aplankytų žmogų. Vieni iš jų gali būti lengviau atpažįstami ir mieliau priimami, o kiti gali pasilikti nesuprantami ir sunkiai priimami, kaip antai visokiausi išbandymai ar ligos. Tačiau ir šiuo atveju mes dažnai esame priversti sustoti, nutilti ir susimąstyti, sugrįžti į save iš tolimos kelionės daiktų pasaulyje.

Dera prisiminti ir sau pritaikyti Jėzaus žodžius: dangiškasis Tėvas apipjausto vynmedžio šakelę, kad ji duotų dar daugiau vaisiaus. Kiekvienas atpažintas Dievo prisilietimas mūsų kasdienybėje lavina mūsų dvasinį regėjimą ir turtina dvasinę patirtį. Mišių dėkojimo giesmėje sakoma, kad Kristus, pirmą kartą atėjęs ir nuolankiai žmogaus kūną priėmęs, jau atvėrė mums kelią į amžinąjį gyvenimą. Dievas tikisi iš žmogaus, kad šis taptų savojo išganymo bendradarbiu kartu su Dievu, todėl Jono Krikštytojo nuskambėję žodžiai: Taisykite Viešpačiui kelią, ištiesinkite jam takus, turi būti suprasti kaip paraginimas budėti ir darbuotis, kad kiekvieno mūsų kelias, kurį mums atvėrė Kristus, tikrai vestų į susitikimą su Dievu, lydėtų į išganymą.

Kaip atgarsis Jono Krikštytojo žodžiams ruošti Dievui kelią nuskamba šventojo Pauliaus paraginimas brandinti meilę pažinimu ir gausia patirtimi. Tokiu būdu auganti meilė, pasiekusi išminties laipsnį, išmoko pasirinkti, kas vertingiau, ir nepasiklysti lengvų rezultatų klystkeliuose. O savo ruožtu rinktis tai, kas vertingiau, kitaip tariant, kas atitinka Dievo valią, skaistina žmogų ir suteikia didesnę tikėjimo drąsą. Broliai ir seserys, šiuo advento metu prašykime švento Jono Krikštytojo užtarimo, kad mes galėtumėm rūpesčių nesuvaržyti išeiti pasitikti ateinantį Dievo Sūnų. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB