KRYZIUS 2"Namai, kuriuos pastačiau yra vadinami Tavo vardu". Saliamonas puikiai žinojo, kad šventykla, kurią jis buvo pastatęs, negalėjo sutalpinti Dievo: „Net dangus ir dangaus aukštybės negali tavęs sutalpinti.“ (1 Kar 8, 26) Jis taip pat žinojo, kad šventykla tėra tik nurodymas į tikrąją Dievo šventyklą, kad tikroji Dievo šventykla nebus pastatyta iš akmenų, bet turės ryšį su karališkais palikuoniais, iš kurių turės kilti Mesijas. Dievas buvo slaptai apreiškęs savo ketinimą jo tėvui karaliui Dovydui, pranašui Natanui tarpininkaujant ir sakant: „Tavo namai ir tavo karalystė bus amžinai tvirti mano akivaizdoje.“ (2 Sam 7, 16)

Tačiau apie Saliamono šventyklą Dievas sakė: „Ten gyvens mano vardas!“ (1 Kar 8, 29) Ji yra vieta, kur bendruomenė arba vienas jos narių maldauja Dievą, vieta, kur Dievas šaukiamas Jo vardu. Tenai Dievas, galima sakyti, leidžiasi paliečiamas Jį maldaujančių, kad išklausytų jų. Šventykloje Dievas ateina susitikti su žmonėmis. Apie šį Dievo artumą skaitome Pakartoto Įstatymo knygoje: „Kokia kita didelė tauta turi taip arti savęs esantį dievą, kaip yra Viešpats, mūsų Dievas, kada tik mes jo šaukiamės?“ (Įst 4, 7)

Tačiau, kad Dievas išklausytų maldą ir kad būtų paliečiamas, reikia tikėjimo. Įžangos giesmė puikai išreiškė tokį tikėjimą, kuris yra Dievo išklausomas: Ad te Domine, levavi animam mam. Deus meus, in te confido, non erubesco. Atsigręžk į mane ir būk man gailestingas... O, mano Dieve, tavimi pasitikiu. Ši malda gerai atitinka šimtininko nusiteikimą. Jėzus žavėjosi šimtininko tikėjimu.

Niekur kitur Evangelijoje nekalbama apie Jėzaus susižavėjimą, kaip tik čia. Gal dėl to, kad Jėzus, būdamas Dievas, neturi ir negali turėti tikėjimo? Tačiau tik tvirtas tikėjimas sukelia Dievui susižavėjimą. Atvirkščiai, Dievas lyg ir negirdi to, kuris maldauja be tikėjimo. Ten, kur Jėzus nebuvo priimtas su tikėjimu, jis nepadarė stebuklų. „Jis ten negalėjo padaryti jokio stebuklo... Jis stebėjosi jų netikėjimu“, – rašė evangelistas Morkus (Mk 6, 5–6).

Ir šventas Jokūbas patvirtino rašydamas: „Abejojantis žmogus ... tegul nemano ką nors gausiąs iš Viešpaties.“ (Jok 1, 6–7) Šimtininkas buvo nuolankios širdies. Jis sužinojo, kad išganymas ateina iš žydų, kaip Jėzus pasakė samarietei. Todėl jis pasiuntė pas Jėzų kelis žydų kilminguosius prašyti, kad Jis išgydytų jo tarną, laikydamas save nevertu tiesiogiai kreiptis į Jėzų. Tas, kuris atsigręžia į Dievą, supranta Dievo šventumą ir atstumą, esantį tarp Dievo ir savęs.

Tokį supratimą turėjo šventasis Petras po stebuklingo žuvų valksmo ir, puldamas Jėzui į kojas, sakė:  „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis! Mat jį ir visus jo draugus suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę.“ Evangelijose yra grupė žmonių, kurie tariasi esą gerai „žinantys“, gerai „matantys“. Jie smerkia nusikaltėlius ir, kadangi jie galvoja esą teisūs, išganytojo jiems nereikia. Kitą grupę sudaro mažieji, būtent Jėzaus mokiniai: samarietė, gimęs neregys, Zachiejus, muitininkas, šimtininkas, nusidėjėliai, kuriems atleista, ir dar kiti.

Jie atsigręžė į Dievą, pripažino, kad jie yra nusidėjėliai. Jie eina atsivertimo keliu, kuris atveda į išganymą. „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas“, – pasakė Jėzus apie Zachiejų (Lk 19, 9).  Kas yra išganymas ? Tai yra priimti Jėzų į savo namus. Mes visi kaip tik susibūrėme čia, kad eitume pirmyn šiuo išganymo keliu. Šiandien Bažnyčia skatina mūsų tikėjimą pasakojimu apie šimtininko tarno išgydymą. Pati liturgija moko mus sekti šio vyro elgesiu.

Mišių pradžioje šlakstymo apeiga priminė mums, kad esame nusidėjėliai, kuriems visada yra reikalingas nuskaistinimas vandeniu ir žodžiu. Netrukus išpažinsime savo tikėjimą, tai reiškia, kad tikime Jėzų Kristų, tikrą Dievą ir tikrą žmogų. Prieš priimdami komuniją, mes kartu pakartosime šimtininko žodžius: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį…“ Tikroji Dievo šventovė – tai Jėzus, Dovydo sūnus. Todėl apie savo kančią ir prisikėlimą jis sakė: „Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!“ Ir šventasis autorius Jonas aiškino: „Bet jis kalbėjo apie savo kūno šventovę.“

Iš tikrųjų, kadangi Jėzus yra Dievas, Jis tikrai yra vieta, kur Dievas gyvena, tikroji Dievo šventovė, kurioje Sūnus šaukiasi Dievo žodžiu: „Aba, Tėve.“ Jėzuje prasidėjo Saliamono maldos išsipildymas, būtent – visos žemės tautos pažins tavo vardą,... kaip ir tavo tauta Izraelis. Tai yra slėpinys, kurį švenčiame Trijų Karalių iškilmėje.

Be to, šventasis Paulius teigė, kad mes irgi esame Dievo šventovės todėl, kad Dievo Dvasia gyvena mumyse (žr. 1 Kor 3, 16). „Aš apsigyvensiu tarp jų ir ten vaikštinėsiu“, – rašoma laiške korintiečiams (2 Kor 6–16). Tegu šimtininko tikėjimas ir pasitikėjimas paženklina mūsų maldas, mūsų prašymus ir mūsų veiklą. Tuomet mus lydės Dievas. Tam tikra prasme Jis bus su mumis taip, kaip Jis buvo su savo tauta dykumoje, keliaudamas palapinėje ir padangtėje (2 Sam 7, 6).

T. Bernardas de la Borderie OSB