Biblija image Zch 12, 10–11; Gal 3, 26–29; Lk 9, 18–24

Jėzaus tarnystės Galilėjoje viršūnė yra Atsimainymas. Kelios dienos prieš šį įvykį ir prieš Jo kančios bei šlovės apreiškimą Jėzus paklausė savo mokinius: „Kuo mane laiko žmonės?“ Evangelistas Lukas pabrėžia šio įvykio svarbumą, patikslindamas, kad Jėzus meldėsi, kaip ir prieš paskirdamas dvylika apaštalų. Petras atsakė grupės vardu, pavadindamas Jėzų Dievo Mesiju. Tai reiškia Dievo Pateptuoju. Savo viešojo gyvenimo pradžioje Nazareto sinagogoje Jėzus apie save buvo pasakęs, cituodamas Izaijo knygą: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane. Taigi, Petras patvirtino tai, ką Jėzus jau buvo paskelbęs. Jėzus priėmė Petro skirtą Jam titulą, būtent pavadinimą Mesiju, Dievo Mesiju, tačiau Jis nevartojo jo, net sudraudė mokinius, įsakydamas niekam to nepasakoti.

Pats save Jis vadino Žmogaus Sūnumi. Šie žodžiai Izaijo knygoje (Iz 53, 3) yra užuomina apie kenčiantį tarną, skausmų vyrą. Ir mums patiems Jėzus kelia šį klausimą: „O jūs kuo mane laikote?“ Netrukus mes duosime atsakymą giedodami: Tikiu vieną Viešpatį Jėzų Kristų, tai reiškia Jėzų Pateptąjį. „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, teneša savo kryžių ir teseka manimi.“ Jėzus skiria šį mokymą ne tik savo mokiniams bet visiems žmonėms, kiekvienam iš mūsų. Galima pastebėti, kad kalbėdamas apie kryžių Jėzus beveik visada kalba apie mūsų kryžių, o ne apie savo kryžių. Taigi, mes galime suprasti, kad iš tikrųjų Jėzaus kryžius yra mūsų kryžius.

Kryžius, kurį Jis nešė iki Golgotos, buvo mūsų kryžius todėl, kad Jėzus buvo pasmerktas dėl žmonių nuodėmių:  „Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio“, ­– rašė šv. Jonas. (1 Jn 2, 2) Antra, Jėzaus kryžius yra mūsų kryžius todėl, kad Jėzus užsikrovė mūsų kryžius, mūsų kančias: jis mūsų negalias prisiėmė, mūsų skausmus sau užsikrovė. (Iz 53, 4) Iš tikrųjų, vien tik Dievo meilė, vienas Jėzaus kraujo lašas galėjo išgelbėti visą žmoniją. Tačiau Jėzus norėjo, kad mes dalyvautumėme žmonių išganyme, kad mes neštumėme savo kryžių kartu su Juo, „savo kentėjimais už jus ir savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl jo Kūno, kuris yra Bažnyčia“, – rašė šv. Paulius (Kol 1, 24).

Nešti savo kryžių ir eiti paskui Jėzų kaip tik yra tai, ką atliko Simonas, grįžtantis iš darbo Viešpaties mirties dieną. Evangelistas Morkus rašė: „Kareiviai privertė vieną grįžtantį iš laukų praeivį – Simoną Kirėnietį, Aleksandro ir Rufo tėvą – panėšėti jo kryžių.“ (Mk 15, 21) Pirmiausiai Simonas buvo priverstas padėti pasmerktajam Jėzui nešti jo kryžių. Tikriausiai tai buvo pirmą kartą, kai jis prisiartino prie to, kurio nuteisimas sukėlė nerimą Jeruzalėje. (Lk 24, 18) Kadangi jis buvo priverstas, atrodo, kad Simono reakcija buvo atsisakymas.

Bet po to, galbūt, Jėzaus žvilgsnis, gestas ar žodis palietė Simono širdį, kad jis pereitų nuo prievartos prie tikėjimo. Prisiminkime du mokinius, einančius iš Jeruzalės į Emausą Velykų vakare. Einant šalia Jėzui jų širdys buvo užsidegusios. (Lk 24, 32) Panašiai Simonas patyrė, kad eiti kartu su kenčiančiu Jėzumi, nešti savo kryžių su Juo yra malonė. Ir jis perdavė šią malonę visai savo šeimai. Taip, jis tapo tėvu Aleksandro ir Rufo, kurie buvo gerai žinomi krikščionys Jeruzalės pirmykštėje bendruomenėje.

Šį Didžiojo Penktadienio vakarą Jėzus perteikė Simonui kryžiaus evangeliją taip, kaip dvi dienos vėliau Jis atvėrė savo mokiniams protą, kad jie suprastų Raštus. Nešiokite vieni kitų naštas ir taip įvykdysite Kristaus įstatymą (Gal 6, 2). Viešpats ragina mus padėti tiems, kuriuos sutinkame savo kelyje ir kuriems tenka išbandymai. Abejingai žiūrėti į tą, kuris kenčia, ar nepadėti jam nešti jo kryžiaus, tai reiškia elgtis panašiai kaip gailestingojo samariečio palyginime levitas ir kunigas: „Jie pamatė, bet praėjo kita puse kelio.“ (Lk 10 31–32)

Toks elgesys reiškia eiti aplinkkeliu, kad nesutiktume Viešpaties. Tuomet mes esame kaip tie, kurie Jėzaus kryžiaus papėdėje sakė: tegul pats išsigelbi (Lk 23, 35). Padėti kitiems nešti jų kryžių, reiškia nešti savo kryžių ir sekti Jėzumi, nes jis pasakė:  „Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“ (Mt 25, 40) Tai darydami, mes geriau suprasime kitus Jėzaus žodžius, kuriuos Simonas Kirėnietis įgyvendino: „Imkite ant savo pečių mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą.“ (Mt 11, 29–30)

Brangūs broliai ir seserys, nešdami savo kryžių kartu su prisikėlusiu Jėzumi, priimkime tą pačią malonę kaip Simonas. Išgyvendami su Jėzumi savo gyvenimo skausmingus etapus, einame Velykų link ir pasirengiame amžinų Velykų džiaugsmui.

T. Bernardas de la Borderie OSB