DZIAUGSMASIz 66, 10–14; Gal 6, 14–18; Lk 10, 1–9 (10–12. 17–20)

šiandienos mišių maldos žodžiais mes Dievą prašome mums duoti švento linksmumo ir vesti mus į amžinąjį džiaugsmą. Išties, tai neįprastas prašymas, nes mes daugiau linkę prašyti konkretesnių ir praktiškesnių dalykų, iš kurių kaip pasekmė gali gimti džiaugsmas, o patį džiaugsmą ir linksmumą bandome susiieškoti ar susikurti patys.

Ir visgi, jeigu egzistuoja daugybė priemonių, leidžiančių pažinti kitą žmogų, kaip antai jo pomėgiai, draugai, juokas, skaitomos knygos ir t.t., tai žmogaus džiaugsmo pobūdis ir kokybė yra viena iš tokių priemonių, parodančių jo tikrąjį veidą. Žmogus vertas tiek, kiek verti jo džiaugsmai. Šiandienos visi trys mišių skaitiniai savaip kalba apie džiaugsmą, pateikdami skirtingus džiugesio motyvus. Galima teigti, jog Šventasis Raštas pateikia džiaugsmo gradaciją, pradėdamas nuo labai konkrečių, žemiškos gerovės motyvų ir kopdamas iki grynai dvasinio džiaugsmo.

Pirmajame skaitinyje pranašas Izaijas ragina tautiečius džiaugtis drauge su Jeruzale, nes Viešpats prabyla paguodos žodžiais. Žydų tautai po Babilono tremties yra pasakoma, kad ateities viltis egzistuoja. Ne žmonės savo jėgomis sukurs Jeruzalei ateitį, bet tik Dievas turi galią dovanoti gyvybę ir taiką, džiaugsmą ir paguodą. Aš nukreipsiu jon taiką, nelyginant srautą, – pažada Viešpats. Šiame džiaugsme ir kitos tautos turės dalį. Pranašas tai išreiškia mintimi, kad tautos sugabens į Jeruzalę savo turtus, iš kurių gausybės bus galima džiugiai atsigerti.

Taigi džiaugsmo priežastimi tampa taika, turtų gausybė ir Jeruzalės suklestėjimas, kas yra Dievo malonės regimas ženklas. Galima sakyti, jog čia kalbama apie džiaugsmą arba palaimą, kuri remiasi išorine taika ir materialine gerove. Senajame Testamente žemiški turtai buvo laikomi Dievo palaiminimo ženklu, todėl džiaugsmas dėl jų gausumo nebuvo atsietas nuo minties apie Dievą. Tačiau visgi toks džiaugsmas yra labai trapus ir atskiestas baimės. Pirmiausiai dėl Fortūnos, taip ją vadina pagonių filosofai, nepastovumo, dėl kurio vieną dieną karalius akimoju gali pavirsti elgeta.

Be to, pažinti vien tik tokį džiaugsmą, kuris kyla iš materialinės gerovės, reiškia visai jo nepažinti, nes tai reikštų nepažinti kilnaus gėrio, kuris pranoksta tai, kas vien tik pačiam naudinga ir malonu. Evangelijos skaitinys kalba apie kitą džiaugsmą, kurį sužadina dalyvavimas Kristaus misijoje ir jos vaisiai. Skirtingai nuo to paveikslo, kurį pateikia pranašas Izaijas, dabar Jeruzalė nėra vieta, kur sugabenami turtai, bet atvirkščiai – ji tampa išeities tašku, nuo kurio dvasiniai turtai pasklinda į kitas tautas.

Palaimingiau yra duoti negu imti. Išties, evangelistas Lukas kalba, kad Viešpats paskyrė misijoms didesnį mokinių būrį, kurių skaičius atitiktų tautų skaičių, paminėtą Pradžios knygoje (10 skyrius). Mokiniai išsiunčiami, kad eitų pirma Viešpaties į visus miestus bei vietoves, kur jis pats ketino vykti. Pašaukimo malonė Kristaus mokiniui yra džiaugsmo motyvas.

Kristaus apaštalas tampa Dievo ramybės nešėjas. Mokinio ištarti žodžiai: „Ramybė šiems namams“, nėra tik pasisveikinimo šūksnis, bet slėpiningai keičia aplinką, praplečia Dievo karalystės sienas, jeigu tik šalia esantis žmogus yra ramybės vertas žmogus. Tada jūsų ramybė, – sako Kristus, – nužengs ant tų namų. Toji nužengianti į namus ramybė reiškia tą patį, ką pasakė Jėzus jį į svečius priėmusiam muitininkui Zachiejui: „Šiandien į šiuos namus atėjo išganymas.“

Kitaip tariant, tai pats Jėzus, kurio buvimas šalia yra džiaugsmo ir ramybės šaltinis. Į misiją pasiųstieji mokiniai tampa taip pat ir Dievo gailestingumo šaukliais. Nežiūrint to, kad retsykiais susilaukia atmetimo, jie vis tiek, kaip ir kitur, paskelbia jų misijos pagrindinę žinią: „Dievo karalystė jau čia.“ Taip jie padaro vietos Dievo malonei, kuri gali pamažu pakeisti žmogaus širdį į ramybės vertą širdį. Kristaus mokinių misijos džiaugsme ir mes patys daugiau ar mažiau galime turėti dalį.

Kad tai patirtume mums nereikia leistis į varginančias keliones, paraidžiui išpildyti Kristaus paraginimus siunčiamiems 72 mokiniams. Kiekvienas mūsų doras veiksmas, kiekvienas geras darbas priklauso Dievo karalystei ir skelbia jos buvimą šalia. Nesavanaudišką dorybės veiksmą visada lydi džiaugsmas. Evangelijoje sakoma, kad mokiniai sugrįžę su džiaugsmu pasakojo misijų įvykius. Galima spėti, kad toji misija truko neilgai ir kad jiems neteko patirti tų vargų, kuriuos iškentėjo apaštalas Paulius savo misijų laikotarpiu.

Apie savo patirtis apaštalas Paulius sako: Tris kartus buvau muštas lazdomis, vienąkart buvau užmėtytas akmenimis. Tris kartus pergyvenau laivo sudužimą, ištisą parą plūduriavau jūroje ir t.t. (2 Kor 11, 15s) Ir taip patirdami įvairių džiaugsmų mes susiduriame su aukščiausiu dvasiniu džiaugsmu, kurio prigimtį pasako šventasis Paulius antrame skaitinyje: Aš niekuo nesigirsiu, nebent mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi, dėl kurio pasaulis man yra nukryžiuotas ir aš – pasauliui. Ne kiekvienas tiesoje drauge su Pauliumi galėtų juos ištarti, tačiau nereikia abejoti jų tikrumu.

Šventojo Paulius žodžius daug vėliau patvirtins šventasis Pranciškus iš Asyžiaus, mokydamas brolį Leoną, kad tobulas džiaugsmas įmanomas tik per kryžių. Jis jam sakė: „Jeigu ateitų pasiuntinys ir pasakytų, kad mano broliai nukeliavo pas netikinčiuosius ir atvertė visus į tikėjimą arba kad aš gavau iš Dievo tiek malonės, kad galiu gydyti sergančius ir padaryti daug stebuklų. Sakau tau – visa tai neteikia tikrojo džiaugsmo.“

Toliau pristatydamas, kaip jis supranta tobulą džiaugsmą, šventasis Pranciškus vaizdingai nupiešia situaciją, kai jis naktį sušalęs ir sušlapęs beldžiasi į vienuolyno duris, tačiau brolis durininkas jį tik išplūsta ir pavaro lauk, net neketindamas jam atidaryti. Ir šventasis Pranciškus užbaigia pasakojimą žodžiais: „Sakau tau – jei aš išliksiu kantrus ir nenusiminsiu, tai yra tikras džiaugsmas, tikroji dorybė ir sielos išganymas.“

Broliai ir seserys, prašykime Dievą kantrybės ir švento linksmumo, kad išmoktume džiaugtis dar prieš būdami laimingi, kad kartais nepaliktumėm šio pasaulio niekuomet nesidžiaugę. Amen.

T. Robertas Dabkevičius OSB