Publikuojame dabartinio Solesmes vienuolyno prioro tėvo Žano Filipo Lemaire'o (Jean-Philippe Lemaire) trumpą kalbą apie vienuolišką gyvenimą. Jis labiausiai rūpinosi pirmaisiais (ir visais) lietuviais, kurie atvyko į Prancūziją, vedami vienuoliško gyvenimo idealų. Vienuolišką gyvenimą jis pristato per dvasinę kūniškų organų prizmę.

Pirmieji broliai lietuviai Solesmes vienuolyne

1991 m. spalio 13 d. vienuolyne mane paskyrė naujokų magistru, kitaip tariant, turėjau priimti jaunuolius, trokštančius tapti vienuoliais. Ir štai didelė staigmena: atvyko du lietuviai. Nepažinojau nei jų kalbos, nei jų kultūros, žinojau tik tai, kad jie krikščionys, pakrikštyti, daug kentėjo kartu su savo Bažnyčia dėl savo tikėjimo.

 Širdis

Aš juos priėmiau širdingai. Širdis yra pirmasis krikščionių turtas, o ypač vienuolių. Širdimi mylime Dievą, mūsų Tėvą, taip pat mylime tuos, kuriuos Dievas mums siunčia. Nuo pat pirmosios akimirkos labai pamilau šiuos brolius, kurie troško tapti vienuoliais, kurių aš nepažinojau. Ką reiškia tapti vienuoliu? Pirmieji Benedikto Regulos žodžiai yra „Klausykis“, „atverk savo ausį“. Jiems klausyti buvo sunku. Norint klausyti reikia pažinti kalbą. Todėl pirmieji šių brolių vienuoliško gyvenimo žingsniai buvo išmokti prancūzų kalbą ir taip pat lotynų kalbą, nes visa vienuolyno liturgija yra švenčiama giedant grigališkąjį giedojimą, kuris savo ruožtu yra sukurtas lotynų kalbos pagrindu.

Taigi aš juos priėmiau su savo širdimi, ir aš pats atvėriau savo ausį, idant suprasčiau pirmuosius jų prancūziškus vapėjimus, panašiai kaip vaikai pradeda kalbėti vapėdami. Pirmiausia man rūpėjo klausyti jų širdies su savo širdimi, simpatiškai, kad įeičiau į intymesnį ryšį su jų asmeniu, su tuo, ką jie išgyveno, su jų šalimi, jų kultūra ir, žinoma, jų Bažnyčia. Tai buvo ilgas kelias, kurį mes praėjome kartu, vieni kitų klausydamiesi. Jie mokėsi prancūzų kalbos, aš mokiausi jų mentaliteto, jų mąstysenos, jų galvosenos, ir taip pamažu mes susipažinome. Jie pažino vienuolyną, o mes vis geriau pažinome, kas jie buvo, supratome, kad jie buvo pakrikštyti, lietuviai, kurie kentėjo. Tai svarbu. Patyrę kančią, mes žvelgiame į gyvenimą rimtai, tikroviškai, giliai.

Taigi, pamažu susipažinome, pamilome vieni kitus. Žinoma, suvokiau, kad jiems padedu, suvokiau, kad jų tikėjimas dar jaunas, jų krikščioniškas gyvenimas dar labai liaunas, bet jau sutvirtintas kančios. Tai buvo mums ne tik laimė, bet ir malonė, malonė atsinaujinti senam benediktinų medžiui, pasodintam Solesmes. Priimti jaunus ūglius su jaunais syvais mums buvo turtas. Šiandien aš tuo esu įsitikinęs labiau nei bet kada anksčiau. Tai buvo tarsi dvasiniai mainai, kurie praturtino juos ir sykiu praturtino mus, nes jie atvyko tuščiomis rankomis. Mums tai didelė pamoka priimti jaunuolius, kurie man primena šv. Jeronimo žodžius: „Krikščionims reikia sekti nuogiems nuogą Kristų“. O šie jaunuoliai mums atnešė šį nuogumą, vargingumą, idant sektume Kristumi.

Taigi pirmieji metai buvo mainai, visko sudėjimas į vieną per širdį ir klausymą. Vėliau jie pamažu atrado, kad kitas vienuolių turtas yra jų akys. Benedikto Regulos septintame skyriuje apie nuolankumą teigiama, kad vienuolių akys turi būti apvalytos nuo žvilgsnių, kurie jį atitolintų nuo Dievo.

Akys ir ausys

Vakar pas mus minėjome vieno vienuolio mirties metines. Jis mane labai jaudino, nes visada gyveno nuleistomis akimis. Mirties dieną, aš sėdėjau šalia jo ir jį maitinau. Staiga jis, visada vaikščiojęs nuleistomis akimis, pakėlė jas į mane maždaug 10 sekundžių, kurios buvo tarsi amžinybė, po to, nuleido galvą ir mirė. Štai paskutinis vienuolio žvilgsnis, kuris gyveno nuleistomis akimis, idant jas pilnai atvertų 10 sekundžių savo broliui ir vėliau pilnai atmerktų Viešpačiui. Tad štai jo kūno akys prieš mirtį, bet ypač jo kūno akys jo prisikėlimo dieną, nes, kaip sako Jobas, aš matysiu savo atpirkėją savo akimis.

Giliai benediktiniškame dvasingume slypi šis žvilgsnio dvasingumas, kuris trokšta matyti Dievą. Kodėl vienuoliai nežiūri arba mažai žiūri televizorių? Kodėl jie gyvena uždarame kluatre? Tai tam, kad vieną dieną, kai jų akys bus apvalytos Dievo Žodžio, kurio jie klauso, jie galėtų matyti Dievą akis į akį. Iš esmės vienuolis yra žmogus, kuris buvo patrauktas Jėzaus žvilgsnio ir kuris laiko savo žvilgsnį nukreiptą į Jėzų. Evangelijoje aiškiai kelis kartus sakoma, kad Jėzus pakėlė akis į dangų ir pasakė: „Tėve“. Taigi Jėzus dažnai gyveno nuleistomis akimis ir jas pakeldavo, kad pažvelgtų į dangų, transcendencijos, didybės ir gėrio simbolį.

Todėl vienuolynas yra apsuptas aukštomis sienomis arba Palendriuose – erdve klauzūra tam, kad vienuoliai galėtų žvelgti į dangų. Šioje laikysenoje slypi gili išmintis. Garsus filosofas Aristotelis kartą iškėlė klausimą: „Kodėl žmogus yra sukurtas taip, kad stovėtų ant dviejų kojų, o ne ant keturių, kaip gyvūnai?“. Jo atsakymas kupinas išminties. Jis sako, kad žmogus stovi ant dviejų kojų, kad galėtų žvelgti į dangų. Labai gražu.

Taigi pirmasis vienuolio turtas yra jo širdis. Prisimenu buvusį šio vienuolyno abatą tėvą Pru, kuris išbuvo vyresniuoju 33 metus. Jis buvo pagrindinis mano abatas, nes tapo vyresniuoju tada, kai aš buvau įstojęs tik prieš metus. Jis man pasakė: „Mes praeisime mūsų naujokyną kartu. Jūs – kaip vienuolis, aš – kaip abatas“. Daug vėliau, kai jis jau paseno, aš nueidavau pas jį ir jis man sakydavo: „Mylėkite, mylėkite, mylėkite“. Abatas vienuolyne yra esminė figūra. Tai tėvas. Jis viskam vadovauja. Ir aš visada prisiminsiu šiuos mano abato žodžius: „Mylėkite“.

Tad vienuolio turtas yra jo širdis, gebanti mylėti Dievą ir savo brolius. Po to yra ausys. Kai mylime, klausome to, kurį mylime. Paskui akys. Kai mylime, žvelgiame į tą, kurį mylime. Mes žvelgiame, ypač liturgijoje, į Dievo buvimo ženklus, pvz. į velykinės žvakės šviesą. Bet ypač mes atpažįstame Dievo paveikslą savo broliuose. Šv. Benediktas mums sako, kad šį paveikslą regime vargingiausiuose, ypač ligoniuose, vargšuose, elgetose, svetimšaliuose, kurie pasibeldžia į duris ir kuriuos priimame. Būtent šiuose asmenyse labiausiai atpažįstame Jėzų. Todėl vienuolio kelias į Tėvą eina per jo brolius, per jo abatą, bet sykiu ir per kiekvieną žmogų, vyrą ir moterį, kuriuos jis sutinka. Vienuolis gyvena šv. Pauliaus pasakytu žodžiu: „Gerbti visus žmones“. Tad štai toks žvilgsnio kelias.

Lūpos

Tačiau lieka dar ketvirtasis vienuolio gėris – lūpos. Atkreipkite dėmesį, kad akis turime dvi, ausis dvi ir lūpos yra dvi. O tai vienuoliui primena, kad jis nėra vienas, kad jis gyvena šeimoje. Jis turi nuolat joje pritapti per klusnumą savo abatui ir kitiems vienuoliams. Lūpos yra sakrali tikrovė. Mat santuokoje lūpos per bučinį išreiškia meilę. Vienuolis atsisako santuokos, kad sektų Kristumi – savo vienintele meile. Jo lūpos pašvęstos Kristui. Jei jis yra kunigas, jis bučiuos altorių, jei jis vienuolis, jis pvz. pabučiuos savo kryžių. Bet ypač jo lūpos prasiveria Dievo šlovei.

Kas rytą atsikeldamas, vienuolis neįsijungia televizoriaus, kad pamatytų naujienas. Vienuolis pirmiausia atsiverčia Gerąją Naujieną – Evangeliją. Evangelija yra pranaši tuo, kad visada yra gera naujiena. O naujienos ne visada yra geros. Paskui jis eina į chorą. Choras yra Dievo šlovinimo vieta. Pirmoji psalmės eilutė, kurią vienuolis gieda yra tokia: „Viešpatie, atverk mano lūpas ir mano burna skelbs tavo šlovę“. Kodėl vienuoliai gyvena tyloje? Jo lūpos yra pašvęstos Dievui. Tyla jam padeda pirmiausia klausyti, bet taip pat ir atverti savo lūpas Dievui ir jo šlovei. Ar matote ryšį tarp Dievo žodžio klausymo ir po to žodžio giedojimo? Solesmes mes mylime grigališkąjį giedojimą pirmiausia ne todėl, kad išsaugotume kultūrinį turtą. Mums tai yra širdies poreikis, nes ši giedojimo forma buvo išrasta vyrų ir moterų, kurie buvo širdingi.

Šv. Augustinas vieną dieną sušuko: „Giedoti yra būdinga tam, kuris myli“. Jei tikrai esame įsimylėję, tuomet mums reikia giedoti. Vienuolis yra įsimylėjęs Dievą. Jam reikia giedoti. Tai poreikis. Pirmas jo dienos veiksmas, atėjus į choras, yra giedoti Dievo šlovę, giedoti Dievo grožį. Saulėtekio metu šv. Benediktas numatė rytmetinės šlovinimą, kai vienuoliai kviečia visą kūriniją – žemę, dangų, paukščius, gyvūnus – visus kūrinius giedoti Kūrėjui. Šiuo požiūriu, šv. Bendiktas labai panašus į šv. Pranciškų. Reikia žinoti, kad pats seniausias šv. Pranciškaus atvaizdas randamas oloje, kurioje gyveno šv. Benediktas. Tad yra labai dideli panašumai tarp šių dvasingumų.

Vienuolio širdis kyla į Dievą būtent per Dievo šlovinimą, per jo laiminimą. Dar galima pastebėti, kad Pranciškaus džiaugsmas yra artimas Benedikto džiaugsmui, kai šis pakartoja šv. Pauliaus žodžius: „Dievas myli linksmą davėją“. Mat šv. Benediktas sako, kad vienuoliai turi paklusti džiaugsmingai. Jeigu jis paklūsta liūdnai, šitai nepatinka Dievui.

Ašaros ir atviri delnai

Šv. Benediktas, panašiai kaip ir šv. Pranciškus, pataria vienuoliams atsidėti maldai su ašaromis. Galima sakyti, kad ašaros yra paskutinis vienuolių turtas. Mat vienuolis, kuris tikrai atidavė Dievui savo širdį, savo akis, savo ausis, savo lūpas, tam tikrais momentais yra apimamas Dievo gerumo ir grožio. Vienuolis pripažįsta, kad Dievas jam davė daug šviesos ir jėgų, bet jis vis tik lieka sužeistas ir nuodėmingas.

Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad Dievas jį sukūrė taip, kad jis gyventų atviromis rankomis, idant priimtų malonę. Be tam tikrais momentais rankos užsiveria. Tai vienuolio skausmas, kai tik ši laikysena pasišaukia jo ašaras. Viešpatie, ištiesk mano delnus! Viešpatie, neleisk, kad jie užsivertų egoistiškai į mažus malonumus, savimeilę. Padaryk, kad jie būtų ištiesti. Padaryk taip pat kad mano rankos būtų išskėstos, kaip Kristus ant kryžiaus išskėtė savo rankas. Taigi vienuolis yra džiaugsmingas ir sykiu jis verkia.

Mergelė Marija

Vienuolis yra sūnus, Dievo sūnus. Jis nėra superkrikščionis, jis – tiesiog krikščionis. Kartu su visais savo broliais jis sako: „Tėve mūsų, kuris esi danguje“. Tačiau, kaip visiems krikščionims ir net pačiam Jėzui, taip ir jam reikia motinos. Gerai pamenu, kad kai įstojau į vienuolyne (esu kilęs iš šešių vaikų šeimos), mane atlydėjo visa šeima ir mano motina verkė. Bet ji verkė iš džiaugsmo – džiaugsmo, kad aukoja savo sūnų. Ir dabar, būdama danguje, manau, ji yra kartu su Jėzaus motina – Marija, kurią ji labai mylėjo.

Vienuolis labai myli Mariją, ypač Solesmes vienuolyne, nes šio vienuolyno atkūrėjas tėvas Gėranžė patyrė ypatingą malonę, mąstydamas apie jos Nekaltąjį Prasidėjimą. Todėl gruodžio 8 d. šventė pas mus yra visos mūsų kongregacijos globėjiškoji šventė. Ir kiekvieną vakarą vienuolių malda baigiama giesme Mergelei „Salve Regina“, arba velykų laiku „Regina Coeli“. Visi kartu sakome Mergelei Marijai, kad ją mylime, panašiai, kaip ją myli Jėzus. Mat šeimoje paskutinis gestas, kurį dienos pabaigoje atlieka vaikas, yra motinos apkabinimas. Taip ir mes, paskutinis mūsų dienos veiksmas yra pasakyti, kad mylime Mariją.

Baigdamas norėčiau jums papasakoti vieną istoriją iš savo vaikystės. Mano tėvai buvo giliai tikintys ir savo vaikus pirmiausia išmokydavo „Sveika Marija“ maldos. Kai mano motina norėjo mane išmokyti šios maldos, aš jai pasipriešinau. Matydama, kad negalės manęs įtikinti, pasikvietė mano tėtį, kuriam aš irgi pasipriešinau. Bet vieną dieną jie man pasakė: „Pilypai, jei nepradėsi mokytis šios maldos, negausi valgyti“. Ir pamenu, kad nuėjau į virtuvę ir kreipiausi į moterį, kuri ruošė mums valgį: „Ar jūs galėtumėte mane išmokyti „Sveika Marija“ maldos“. Aš tai paprašiau, nes buvau alkanas.

Vėliau klausiau savęs, kodėl aš patyriau tokius barjerus. Manau, kad egzistuoja Dievo priešas – velnias. Tikiu Pradžios knygoje parašytais žodžiais, kur Dievas sako žalčiui: „Aš sukelsiu nesantaiką tarp tavęs ir moters“. Ši nesantaika yra tarp šėtono ir Marijos. Manau, kad mano vaikystėje šėtonas stengėsi pastatyti barjerus tarp manęs ir Marijos. Tik dėka savo tėvų (esu jiems labai dėkingas, kad jei man nedavė valgyti), aš išmokau „Sveika Marija“ maldą ir išmokau Mariją mylėti. Nuo to laiko rožinis man yra ypatingas kelias į Dievą.

Papasakojau jums šią istoriją, kad pasakyčiau, jog vienuolis eina į Jėzų žvelgdamas į Mariją. Šiomis dienomis pas mus vienas vienuolis artinasi prie mirtis. Jis gali daryti tik vieną dalyką – kalbėti rožinį. Tai darydamas, jis sako „melsk už mus nusidėjėlius dabar ir mūsų mirties valandą“. Vienuoliui, kaip ir kiekvienam krikščioniui, yra svarbu gerai gyventi šį „dabar“ dėl „mirties valandą“, kai jis matys Dievą, Jėzų, Mariją ir šventuosius. Ir tai bus visai amžinybei.

Iš pranc. k. vertė br. Lukas Skroblas OSB