BENEDIKTAS3Šiandien Vakarai, vis dar įtakingi, užkrėtę savo gyvenimo būdu visą pasaulį, išgyvena gilias vidines krizes. Darbas neretai tampa mūšio lauku, o ekonominė politika kartais primena tik biudžeto ar euro gelbėjimo strategiją. Tokiais kritiniais laikotarpiais gera sugrįžti prie ištakų ir atidžiai pasižiūrėti, ar nepamiršome ko svarbaus, galbūt netgi esminio. Dažniausiai tų ištakų ieškome garsių ekonomistų veikaluose ir naujųjų ar naujausių laikų istorijoje. Mažai kas pagalvoja jų ieškoti vienuolynuose. O juk Šv. Benedikto Regula ir pagal ją gyvenusios viduramžių vienuolijos yra vienas iš svarbių veiksnių, lėmusių Europos ekonominio gyvenimo ir minties raidą.

Čia pateikiamas tekstas yra ištrauka iš KTO, Prancūzijos katalikiškos televizijos, laidos, kur kaip tik mėginama apmąstyti, kokį požiūrį į darbą, į dirbantį žmogų siūlo Regula ir ko galbūt galima iš jos pasimokyti.

Regis, nėra labiau nesuderinamų dalykų nei įmonė ir vienuolynas, ekonomika ir vienuolystė. Visgi Šv. Benedikto Reguloje randame daugybę sąsajų tarp darbo ir poilsio, pastangos ir malonės, galios ir neturto, klauzūros ir laisvės, medžiaginių ir dvasinių gėrybių, rentabilumo ir dovanos. Šis VI a. tekstas atsako į daugybę šiandien aktualių klausimų: vadovo savybės, rūpinimasis darbuotojais, aplinka ir funkcijų paskirstymas, draudimas atleisti iš darbo, nepopuliarių sprendimų priėmimas, skatinimas ir motyvacija, netgi darbo medicina. Regula yra stulbinamai moderni.

Tėvas Dovydas, En-Calcat abatijos abatas: „Mūsų visuomenėje yra rizika paversti žmogų ištekliu, priemone, tarnaujančia mašinai, sistemai, įmonei, tarptautinei korporacijai. Kadaise žmogus jautėsi saugiai, jis matė save kaip gyvybės piramidės viršūnę: apačioje buvo augalija, gyvūnija, aukščiau – žinduoliai, dar aukščiau – keturkojai, o pačiame viršuje – kaip nuostabu! – žmogus. Karališka pozicija. O šiandieną, – filosofai tą puikiai parodė, G. Andersas buvo vienas iš pirmųjų, – piramidė visiškai apsivertė. Pasaulyje, kurį valdo įsakmios technologijos, neklystanti, neatremiama yra mašina. O kai įvyksta klaida, kai bomba numetama kelis šimtus metrų į šalį nuo savo taikinio, tenka ieškoti klaidos, t. y. žmogaus. Kuris žmogus padarė klaidą programoje, kuri buvo tobula? Šiandien žmogus yra piramidės apačioje, o atskaitos taškas jau ne gyvybė, o mašina. Erare humanum est – būti žmogumi reiškia daryti klaidas.“

Kenčiantį, sutrikusį, bejėgį žmogų darbe kamuoja klausimai. Ar šiandien darbas yra nauja vergovės forma? Kaip darbas gali atsigręžti prieš žmogų, tapti nužmoginantis? Vienkartinių daiktų civilizacija, regis, daro viską, kad asmuo būtų laikomas daiktu, numeriu, duomeniu. Individas tapo ištekliu, jis pats svyruoja tarp mašinos, savo technologinio protezo, ir prekės. Viskas tampa prekė. T. Dovydas: „Darbe matome du kraštutinumus. Viena vertus, yra kūrybiškumas. Žmogus, sukurtas pagal Dievo Kūrėjo paveikslą, ir pats yra kūrėjas, jis pajėgus savo rankomis padaryti nuostabių dalykų. Kita vertus, matome pavergimą.

Darbas atrodo kaip prakeiksmas, nuolat kartojasi kažkas fatališko, neišvengiamo. Nerimas yra nepaprastai žalingas dalykas. Jo varomas žmogus ima dirbti daugiau, stengdamasis tartum pabėgti nuo baimės. Bijo, kad nepavyks, bijo, kad negalės savo darbuotojams pranešti, jog šiemet gamyba išaugo. Žmogiškai nėra priemonių nutraukti šį produktyvumo siekimą. Tai labai sunku, kiekvienas nori sėkmės savo darbe. Ir vienuolis, kaip bet kuris kitas žmogus, vadovaujantis net ir mažytei įmonėlei, nori galėti pasakyti savo broliams: „Štai mes gerai dirbome, mums pavyko.“ O tai yra užtikrintas kelias į aklavietę.

Turime paklausti savęs, ar mums tikrai reikia tokio ekonominio augimo.“ Žinome, kad esame sukurti absoliutui, Dievo gyvenimui, bet nuolatos matome, kad nepajėgiame jo gyventi. Ir šis atotrūkis tarp to, kam esame sutverti, ir to, ką sugebame, sukelia akediją. Tai neviltis, nusiminimas. Dėl jos nuleidžiame rankas arba imame ieškoti įvairiausių kompensacijų, kad išgelbėtume savo garbę. Šių dienų pasaulyje matome reiškinių, kurie šiek tiek primena vienuolinę akediją. Tai darbinis perkrovimas, profesinis išsekimas, kai matai, kad visko tiek daug, jog nebežinai, nuo ko pradėti, ir tada situacija slysta iš rankų, esi sutrikęs. Tai panašu į akediją, bet yra ir skirtumų.

Akedija nėra susijusi vien su darbu, ji kabina giliau – pačią mūsų gyvenimo prasmę. Kodėl aš esu čia? Kokia prasmė sekti paskui Kristų? Kompetencijos klausimas tapo tironiškas mūsų visuomenėje. Diplomai, CV, kompetencijų sąrašai. Netgi labai paprastam darbui reikia pateikti popierėlį, stažuotės sertifikatą. Tai baisu, nes galiausiai visi ima jaustis nevykėliais, nepajėgiais, ne ką teišmanančiais. Savižudybės dėl darbo yra kraštutinis kančios liudijimas. Pavojingai subanalinami savižudybes sukeliantys veiksniai atspindi visuomeninio gyvenimo degradavimą. Stambių korporacijų darbuotojų savižudybės yra didžiulės klaidos padariniai – reakcija į jausmą, kad esi nereikalingas, kad tavęs „per daug“.

T. Dovydas: „Darbas iš tikrųjų yra monstras. Juk perkeisti pasaulį – begalinė užduotis. Ir šį monstrą reikia laikyti ant pavadėlio. Nebūtina būti vienuoliu, kad tai suprastum. Užtenka paskaityti pirmuosius Biblijos puslapius. Genialus Biblijos išradimas yra šabas, ta akimirka, kai nusprendžiama nutraukti darbą, nes kitaip žmogus rizikuoja būti prarytas savo paties rankų kūrinio. O juk tai ir yra stabmeldystė. Susižavėjęs savo paties kūryba, žmogus pamiršta visa kita ir tampa savo darbo vergu.“ Darbas, patiriamas kaip nepasotinamas stabas, paverčia mus skruzdėmis milžiniškame skruzdėlyne. Totalitarinė socializacija subanalina žmones, darydama juos vieną nuo kito priklausomus ir tuo pat metu vienas kitą pakeičiamus.

Darbas yra tikrai žmogiškas tik tada, kai yra įkvėpimas, kai matai, ką turi sukurti. Būtent įkvėpimas, iš jo kilęs projektas nulemia visą realizavimo procesą, vedantį į galutinį kūrinį, produktą. Ir darbininkas gali iš tikrųjų atrasti poilsį tik tada, kai realizuoja savo kūrinį. Norėti sukurti savo kūrinį – tai ne egoizmas, tai mano darbo, mano įkvėpimo, mano proto vaisius. Tai leidžia rasti ramybę, poilsį pačioje veikloje ir mėgti savo darbą. Kodėl šiandien žmonės nemėgsta darbo? Kodėl ieško atsipalaidavimo, džiaugsmo ne darbe, po darbo? Todėl, kad paties darbo žmogiškasis matmuo labai silpnas.

„Dykinėjimas yra sielos priešas“ (RB 48, 1)

Gerai atliktas, iki galo padarytas darbas, kuriame gali užsimiršti, yra mistinio gyvenimo dalis. Vienuoliai yra amatininkai, o abatija – jų dirbtuvė. Šv. Benedikto nedomino pirmiausia darbas. Jis yra būtinybė, o ne pasirinkimas. T. Dovydas: „Regulos tekste apie darbą prabylama pabaigoje. Tai ne prioritetas. Apie jį kalbama po maldos ir po tarnystės. Tai ta vieta, kur šv. Benediktas stengiasi įvesti pusiausvyrą vienuolių dienotvarkėje. Pirmiausia eina malda, o po to aptariami gyvenimo poreikiai – poreikis valgyti. Pradedama nuo virtuvės. Kas nors turi ruošti maistą. Tai sunku, nes tai kasdienis triūsas, nesiliaujantis netgi sekmadienį.

Taigi šv. Benediktas nustato kasdienio gyvenimo taisykles. O paskui kalba apie darbą. Jis pristatomas keistais žodžiais: 'Jeigu vietovės būtinybės ir neturtas to reikalauja'. Tai reiškia, kad vienuolis turi realistiškai žiūrėti į savo aplinką. Be abejo, jis siekia ne prabangaus, bet santūraus gyvenimo, kuriame yra pusiausvyra. Reikia tiek darbo, kiek būtina gyvenimui. Biblijoje yra tokie žodžiai: Trilinką virvę nutraukti nelengva (Koh 4, 12). Benediktinų gyvenime ta virvė – tai malda, darbas ir studijos (lectio).

Diena nupinama iš šitų trijų. Reikia ne ieškoti kiekvienos iš šių trijų dalių prasmės atskirai, bet stengtis suvokti jas siejantį ritmą. Žmogus negali būti laimingas vien dirbdamas. Studijos pačios savaime irgi nepakankamos. Bet, pereidami nuo vieno prie kito, susiejame savo gyvenime ieškojimus, skaitymą, pažinimo gyvenimą ir, iš kitos pusės, darbą, nuovargį, atsidavimą, gestų kartojimą, ir galiausiai – maldą. Darbo ir žinių juk taip pat neužtenka. Dirbantis ir studijuojantis žmogus taip pat gali atbukti. Taip galima prasilenkti su gyvenimu, su pačia įdomiausia jo dalimi.“ Žmogus darbe yra pirmas. Samdomas darbuotojas, klientas, tiekėjas. viskas yra dėl visaverčių santykių darbe, per darbą. Dievas susieja regima ir neregima viskame. Vienuolio darbe Dievas yra pagrindinis akcininkas, o vienuolis – jo kuklus tarnas.

T. Dovydas: „Aš supykstu, kai vienuolinį gyvenimą suveda vien tik į ora et labora. Kodėl? Taip, vienuolis, kaip ir bet kuris kitas žmogus, yra pavaldus darbo dėsniams. Matyti vienuolius tik kaip darbininkus saugu. Bet visiškai pamirštama, kad esmė ne čia. Darbas yra žmogiškojo būvio dalis. Tai kylis bendro laivo, kuris mus neša į plačius vandenis. Tačiau svarbiausia yra burė – Šventoji Dvasia. Tai jėga, energija, kurią gauname iš kitur. Žmones trikdo tai, kad vienuoliai dirba tik penkias valandas per dieną, jų darbotvarkė ribota. Nes reikia palikti vietos maldai, studijoms, bendruomenės gyvenimui, pietums ir vakarienėms. Juk tai yra esmė! Ši tvarka yra genialus vienuolių išradimas – kai varpas suskamba, viskas stabdoma. Viskas. Juk darbą galima atidėti ir užbaigti vėliau. Kas trukdo? Imperatyvas yra tik patarnavimai ir gyvenimas. Produktyvumas be stabdžių neturi jokios ateities. Tai mums neturi jokios prasmės.“

Darbas – tik priemonė, tik įrankių dėžė žmogui. Ne tikslas. Tikslas yra malda. Darbas yra maldos technika, leidžianti įvaldyti tikrovę. O malda – kovos technika. Vienuolis – tai žmogus, kuris maldą pasirinko kaip savo amatą. Vienuolynas yra dirbtuvė, kur jis praktikuoja šį amatą. Neįmanoma būti tikrai žmogumi, jeigu nedirbi. Kaip darbas sukilnina žmogų? Jeigu tai tikrai kokybiškas darbas, jis tobulina mūsų praktinį protą. Tikrai žmogiškas darbas žmogų tobulina, leidžia jam įgyti tai, kas daro jo protą gyvesnį ir vaisingesnį. Ta kokybė duoda vaisingumą, duoda kokybiškesnių, gilesnių įkvėpimų, leidžia daryti tobulesnių kūrinių.

Tokį darbą žmogus gali mėgti. Menui charakteringas ryšys tarp proto ir rankos, proto ir kūno. Dalis mūsų mąstymo gali vystytis tik ryšyje su kūnu. Tai vienas iš esminių žmogiškojo asmens matmenų. Brolis vitražistas: „Ar mes dirbame kaip visi kiti? Taip, tai vienas vienuoliško gyvenimo iššūkių – gyventi iš savo rankų darbo. Ir tuo pat metu esame pašaukti mėgti tai, ką darome. Ne daryti tai, ką mėgstame, bet mėgti tai, ką darome. Vitražisto darbą galbūt lengviau mėgti. Bet tai galioja kiekvienam darbui – ar tai būtų virtuvė, ar namų tvarkymas, svečių priėmimas. Visi tie darbai atitinka tai, kas mes esame.

Visada svarbiausia mėgti darbą, kurį darai. Suvokti darbą kaip palaiminimą, o ne kaip mus ištikusią nelaimę. Visuose reikaluose mūsų kelias yra meilės kelias. Tai meilė, žinoma, asmenims, bet taip pat ir daiktams, ir darbui. Mūsų darbas panašus į tai, ką galima pamatyti bet kur kitur, bet mes siekiame tokios buvimo kokybės, kuri galbūt skiriasi nuo to, ką žmonės patiria pasaulietiškame darbe. Tai ne komfortas, bet vidinė erdvė, vidinė laisvė, kurią stengiamės atrasti kiekviename darbe, kurį turime nuveikti. Tai širdies išsiplėtimas, džiaugsmas. Rasti džiaugsmą tame, ką reikia padaryti, kad ir kokie maži ar dideli tie darbai būtų.

Mūsų džiaugsmas visada yra Dievo artumas. Mes Jo ieškome ir Jį randame. Laikas vienuolyne yra lyg sukarpytas. Ir dirbame, ir po kelis kartus per dieną nutraukiame darbus, einame melstis. Paradoksu – tas fragmentuotas laikas mums leidžia patirti vienybę. Materialiai laikas suskaidytas, bet dvasiškai mes kaskart grįžtame į maldą, į Dievo artumą. Tas artumas yra „lengvas“, akivaizdus bažnyčioje. Ir yra neregimas Dievo artumas visuose darbuose, kuriuos turime nudirbti. Tai taip pat yra malda. Ir jeigu apie tai pamirštame, varpas mums primena: eik į bažnyčią ir prisimink, kad viskas turi tapti malda.“

Fizinis darbas yra tikrovės askezė. Daiktai mus daug ko išmoko, nes priverčia išeiti iš savo mažyčio pasaulėlio ir prisiderinti prie konkretybės. Rankų darbas – apsivalymo kelias. Reguloje tai esminis dalykas. Nes kasdienybė, net pačios paprasčiausios užduotys yra tikra žmogiškumo laboratorija. Darbas yra įsikūnijimo kelias, nes mums, ypač tiems, kurie dirba biuruose, būtina sugrįžti prie žemės, atrasi natūralų daiktų ritmą. Nors žmogus vargsta dirbdamas, jis žino, kad darbas gali būti jo atpirkimo dalis. Perkeisdamas materiją amatininkas tampa Kūrėjo bendradarbiu. Per darbą žmogus kartu su Dievu valdo pasaulį. Šiuolaikiniam žmogui darbas yra vertybė, nes jis jam pačiam suteikia vertę, poziciją, vietą gyvenime. Reikia ne dirbti, kad išgyventum, bet dirbti su Dievu, Dievo artumoje.

„Tačiau viskas turi būti daroma saikingai, dėl pačių silpniausių“ (RB 48, 9)

Michelin generalinis direktorius Jeanas-Dominique Senard‘as: „Jaunystėje turėjau progų dažnai lankytis vienuolynuose. Mane kaskart sukrėsdavo tai, kokie laimingi atrodė vienuoliai, laimingi savo kasdienybėje, spinduliuojantys. Nuolatos. Nors jų gyvenimas ganėtinai griežtas, sąlygos itin atšiaurios. Bent jau žmonėms, atėjusiems iš išorės, iš šiuolaikinio pasaulio, taip atrodo.

Matau panašumą su darbu įmonėje. Viena vertus, yra tam tikros griežtos ribos, kurių negalime peržengti, situacija mus riboja, kita vertus, kiekvienas turi tam tikrą autonomiją, teisę ir pareigą gyventi savo gyvenimą, savaip interpretuodamas susiklosčiusią situaciją. Autonomiją, kurią suteikėme visoms Michelin ekipoms, kad ir koks būtų jų lygmuo, primena tai, ką patiria vienuoliai. Yra bendra strategija, nubrėžti tikslai, bendro gyvenimo taisyklės, tačiau, nepaisydamas to, kiekvienas turi prisiimti savo atsakomybę ir tobulėti.

Įmonėje skatiname dialogą, kad visada būtų galimybė išsakyti savo problemas, kad kenčiantys žmonės pagaliau turėtų progą išsikalbėti. Personalo tarnybos tinklas labai išplėtotas per visą pasaulį. Michelin kompanijos originalumas – man tai labai svarbu – yra tai, jog šis tinklas užtikrina, kad bus įgyvendintos Michelin vertybės, kad jos veiks kasdienybėje. Tai reiškia, jog kiekvienas grupės darbuotojas, kad ir kokia būtų jo vieta hierarchijoje, sulaukia pagalbos, gali pasipasakoti, nepriklausomai nuo savo tiesioginių viršininkų pasakyti, ar turi problemų. Jis gali pasikalbėti su personalo tarnybos tinklo darbuotoju, kuris nepriklauso nuo darbinės hierarchijos.

Mes tai vadiname vadybos trikampiu. Tai fundamentalu.“ Taip darbas įgauna savo tikrąją prasmę. Vienuolis, dirbantis su „geru uolumu“, kuria jaukesnį pasaulį, ypač rūpindamasis ligoniais, vaikais, svečiais, vargšais. Pagaliau – dirbdami vienuoliai tarnauja vienas kitam. Taip jie kuria visuomenę. Štai kodėl darbo kilnumas yra vienas iš dalykų, ko šių dienų pasaulis galėtų išmokti iš vienuolinės institucijos. Štai kas galėtų padėti ne vienam skeptikui susitaikyti su tuo gyvenimo būdu, kuris atrodo nenaudingas, dykas. Davęs amžinuosius įžadus vienuolis negali būti išvarytas. Bendruomenė jo nelaiko „žmogiškuoju ištekliu“.

Neturi teisę į vienuolį žiūrėti kaip į įrankį, kuriuo naudojasi ir kurį galėtų išmesti, kai aplinkybės bus nepalankios. Pamiršdami dvasinį darbo matmenį, daugelis žmonių pasiklydo. Supainiojus tikslus ir priemones, darbas be kokybės tampa depresijos, užsidarymo, netgi alkio priežastimi. Tai galbūt vienas iš paaiškinimų, kodėl serga mūsų visuomenės. Vienuolyne darbo laiką pertraukia pamaldų laikas. Paviršutiniškai žiūrint galėtume sakyti, kad darbo rimtas sujaukiamas. Bet toks ritmas leidžia atskirti, kas yra absoliutu, o kas antriniai, atsitiktiniai dalykai. Darbas su savimi, per išorinius suvaržymus, mums padeda įsišaknyti ir įsitvirtinti tikrovėje.

Tačiau jis mūsų neprislegia, nėra toks sunkus, kad norėtųsi bėgti. Darbas turi būti proporcingas kiekvieno pajėgumams. T. Dovydas: „Pasitenkinti tuo, kas duota – viena svarbiausių benediktinų vienuolijos taisyklių. Quod sufficit – tai, ko užtenka. Bet šiandien yra pagunda niekada nepasisotinti, bėgti vis pirmyn, dirbti vis daugiau, uždirbti daugiau. Pagunda yra ir vienuoliams. Bet dėl savo gyvenimo neturto, kadangi mūsų niekas neišblaško, mes žinome, kad darbas – tiesiog gyvybinė būtinybė.

Mes neužsiliekame viename darbe dvidešimt metų. Kas ketverius, šešerius ar aštuonerius metus tėvas abatas sako: „Keičiam, dabar eik į biblioteką.“ – „Niekad to nedariau!“ – „Išmoksi.“ Vienuoliai visų pirma yra nekompetentingi žmonės. Ateiname nieko nemokėdami, ir mūsų laukia daugybė atradimų, daugybę dalykų reikia išmokti. Priimdami tai, mes atrandame džiaugsmą dirbti, darbo prasmę.“ Taigi vienuolį skatina ne poreikis turėti veiklos, ne liguistas neramumas. Darbas suteikia polėkio, dinamikos, uolumo, išplėšia mus iš užsisklendimo savyje. Ir parodo laisvės kelią.

Parengė Edita Janulevičiūtė

Bernardinai.lt