.
.
.
.
Nieko labiau nevertinti už Kristaus meilę.
RB 4,21
(žr. 4 straips. Žydų paveldas) Krikščionys Izraelio sūnus, gyvenantys Palestinoje ar diasporoje (svetur gyvenanti tautos grupė) iškart nenutraukė ryšių su judaizmu. Jie ir toliau lankydavosi sinagogose (Jn 16,2) ir šventyklose (Apd 2,46), Saliamono stoginėje (Apd 5,12), kur jie šlovino Dievą (Lk 24,53). Pradžioje jie turėjo valgyti šabo pradžios vakarienę šeimoje, vėliau jie pridėdavo duonos laužymą Viešpaties atminimui. Pamažu jie sukūrė savas sinagogas ir atitolo nuo žydiškų papročių, kurių nenaudingumą parodė pats Jėzus. Senasis Testamentas kalba apie Jėzų. Savo sueigose krikščionys nesiekė pašalinti Įstatymo ir pranašų skaitymo nei psalmių giedojimo, tačiau visi šie Senojo Testamento tekstai jiems kalbėjo apie Kristų, kaip pats Jėzus kalbėjo apaštalams Velykų vakarą (Lk 24,44).
(žr. 3 straips. "Kodėl terminas "Eucharistija"?) Viešpaties vakarienė, jo Kančios išvakarėse vyko pagal šventinio žydų valgio apeigas. Ar tai būtų Velykų, ar kitas šventinis valgymas, visi žydų valgiai prisitaikė prie vakarienės, pradedančios šabą, apeigų. Stalas papuoštas staltiese. Dažnai naudojami specialūs indai, ypač taurė. Namų šeimininkė paruošia lempą. Taip ir Jėzus surinko savuosius aukštutiniame kambaryje su baldais (Lk 22,12).
Laiminimai.
Nusiplovę rankas, svečiai sėdasi prie stalo ir kiekvienas geria pirmąją taurę, lydimą maldos: „Būk palaimintas, Viešpatie mūsų Dieve, amžinasis Karaliau, kuris mums duodi šį vynmedžio vaisių“. Tai yra pirmoji taurė, apie kurią kalba Lukas (Lk 22,17-18). Po to, šeimos tėvas laužo duoną tardamas: „Būk palaimintas, Viešpatie mūsų Dieve, amžinasis Karaliau, kuris mums duodi duonos iš žemės“, ir padalina ją svečiams. Valgis tęsiasi. Velykų šventinio valgio metu ant stalo padedamas avinėlis, karčios žolės ir nerauginta duona.
Sąsaja su „bendravimo aukomis“.
(žr. 2 straips. Kaip pavadinti Paskutinės vakarienės įvykį?) „Eucharistija“ arba „dėkojimas“ nusako žodį, kuris siekia „supažindinti“ su Dievo išganymu, jam dėkoti už jo dovanas. Liturgistas Charles Perrotas sieja šį žodį su „bendravimo aukų“ gestu Senojo Testamento kultinėse apeigose. Šios aukos skirtos dėkojimui ir susietos su šlovinimu. Pacituosime kunigų knygos ištrauką pagal Rubšio vertimą: „Štai bendravimo aukos, kuri atnašaujama Viešpačiui, apeigos. Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su bendravimo auka turės atnašauti ir aliejumi įmaišytų neraugintų papločių, aliejumi apteptų neraugintų bandelių bei aliejuje išminkytų geriausių miltų papločių. Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos papločių jis turės atnašauti su dėkojimui skirta bendravimo auka". (Kun 7, 11-13; plg taip pat Jer 17,26; 33,11; Ps 50,14.23; 56,13; 116,7).
(žr. pirmą straipsnį Iš Paskutinės vakarienės į Eucharistiją). Eucharistinio gesto pavadinimas pirmosiose bendruomenės buvo surastas ne iškart. Reikėjo rasti krikščionišką ištarmę, atsitolinant nuo žydiškos ir helenistinės valgymo terminijos. Žodis „eucharistija“ pasirodė tik Didachės (9,1) ir Ignoto Antiochiečio laiku (Ef. 13,11; Filad. 4,1; Smir. 7,1 ir 8,1) (apie 110 m.). Pas šv. Justiną (100-165) šis žodis dar naujas: „šis maistas vadinamas pas mus Eucharistija“ (1 Apol. 1,66). Į eucharistinio gesto pavadinimą pretendavo bent šeši pagrindiniai terminai: „Viešpaties valgis“, „Duonos laužymas“, „Diakonia“, „Koinonia“, „Agapes“ ir pagaliau „Eucharistija“.
Bažnyčios Eucharistija kyla iš Jėzaus Paskutinės vakarienės įvykio. Vatikano II susirinkimo Konstitucija apie šventąją liturgiją Sacrosanctum Concilium šį įvykį apibrėžė šitaip:
„Mūsų Išganytojas Paskutinės vakarienės metu, tą naktį, kurią buvo išduotas, įsteigė eucharistinę savo kūno ir kraujo auką. Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki ateis, ir mylimajai Sužadėtinei Bažnyčiai patikėjo savo mirties ir prisikėlimo atminimą – maldingumo sakramentą, vienybės ženklą, meilės jungtį, velykinį pokylį, kuriame priimamas Kristus, siela pripildoma malonės ir gaunamas būsimos garbės laidas“ (SC nr. 47). Visas tekstas pdf.
Puslapis 4 iš 4