Sąsaja su „bendravimo aukomis“.

(žr. 2 straips. Kaip pavadinti Paskutinės vakarienės įvykį?) „Eucharistija“ arba „dėkojimas“ nusako žodį, kuris siekia „supažindinti“ su Dievo išganymu, jam dėkoti už jo dovanas. Liturgistas Charles Perrotas sieja šį žodį su „bendravimo aukų“ gestu Senojo Testamento kultinėse apeigose. Šios aukos skirtos dėkojimui ir susietos su šlovinimu. Pacituosime kunigų knygos ištrauką pagal Rubšio vertimą: „Štai bendravimo aukos, kuri atnašaujama Viešpačiui, apeigos. Jei kas ją aukoja dėkodamas, tai drauge su bendravimo auka turės atnašauti ir aliejumi įmaišytų neraugintų papločių, aliejumi apteptų neraugintų bandelių bei aliejuje išminkytų geriausių miltų papločių. Šias atnašas, pridėjęs raugintos duonos papločių jis turės atnašauti su dėkojimui skirta bendravimo auka". (Kun 7, 11-13; plg taip pat Jer 17,26; 33,11; Ps 50,14.23; 56,13; 116,7).

Bendravimo aukos - gyvulinės aukos ir augalinės atnašos (duona ir vynas) – buvo deginamos ant altoriaus. Dalis jų buvo duodama kunigams, kita dalis – aukojusiai šeimai, kuri jas valgydavo šventykloje. Tuo tarpu, kunigai giedodavo padėkos giesmes. Visi valgė „prieš“ Viešpatį, kaip aukojamąjį valgį „bendrystėje su altoriumi“, t. y., su Dievu, kaip tai primena Paulius (1 Kor 10,18). Charles Perrotas teigia, kad krikščionybė sieks iš dalies perimti šio tipo aukojamąją logiką. Anot jo, tai bus vienas iš sąlyčio taškų tarp Senatestamentinės ir krikščioniškosios aukų terminijos, nes nuo kitų apeiginių kunigų ištarmių krikščionybė atsiribojo (Perrot, C., Encyclopédie de l'Eucharistie, p. 72).

Krikščionybės naujovė.

Tačiau kitas autorius, dogmų ir dvasingumo literatūros žinovas, Jean'as Golotas žvelgia į šią tikrovę kitaip. Jis teigia, kad Kun 7,12 „dėkojimas“ atitinka hebraišką žodį „Todah“. O „Todah“ suprastinas veikiau kaip „išpažinimas“; tai išpažinimas savo nuodėmių arba išpažinimas paties Dievo. Todėl „Todah“, anot Galoto, nesietinas su eucharistija. Beje, jis priduria, kad egzegetas Cazellesis pastebi, jog terminas „Todah“ Biblijos vertėjams sukėlė daug sunkumų. Verstas jis visaip: „šlovinimas“, „išpažinimas“, „džiaugsminga šventė“, bet ne tiesiog „dėkojimas“. (Cazelles, H, Eucharistie, bénédiction, Maison-Dieu, 1975, 19).

Antai jau Septuagintos vertėjams žodis „eucharistein“ neatrodė tinkamas perteikti žydų liturgijos aukų elemento. Jis taip pat atkreipia dėmesį, kad ištarmė „eucharistein“ graikiškame Biblijos vertime (Septuagintoje) pasitaiko tik du kart. (plg. Jdt 8,25 ir 2 Mak 1,11). Tačiau ir vienu, ir kitu atveju jis reiškia veikiau „išpažinti“ Dievą, o ne jam dėkoti. Iš to jis daro išvadą, kad terminas „Eucharistija“ yra krikščionybės naujovė žydų kulto atžvilgiu. Šiam žodžiui žydų maldos ištarmėse vietos nebuvo. „Dėkojimas“ kaip toks nebuvo reiškiamas žydiškos maldos terminijoje. (Galot, J., „L'Eucharistie amour plein de vie“. p. 16.)

Iš šlovinimo į dėkojimą.

Siekdamas labiau iškelti dėkojimo naujumą krikščionybėje, Galotas „dėkojimo“ tikrovę palygina su šlovinimu. Anot jo šis lyginimas būtinas, nes perėjimas iš senosios sandoros į naująją suprastinas kaip perėjimas iš šlovinimo į dėkojimą. (p. 17). Šlovinimas iškilmingai mini Dievo stebuklus ir džiaugiasi kontempliuodamas dieviškąjį veikimą pasaulyje. Jis siekia parodyti atstumą tarp Dievo ir žmogaus. Šlovindamas žmogus parodo, kaip labai jį pranoksta Kūrėjas. Šlovinimas taip pat aukština dieviškąjį tobulumą lyginant jį su žmogaus kaltėmis ir netobulumu. Jis ypač pažymi Dievo gailestingumą nusidėjėlių atžvilgiu.

Tuo tarpu, dėkojimas irgi pripažįsta Dievo stebuklus, tačiau užuot pabrėžęs atstumą tarp Dievo ir žmogaus, į pirmą planą jis iškelią Dievo dovaną žmogui. Dėkojimas pasako, kad atstumas tarp Dievo ir žmogaus buvo peržengtas meilės Dievo iniciatyvos. Atsakydamas, dėkojantis žmogus savo ruožtu siekia pranokti šį atstumą ir tam tikra prasme grąžinti tai, ką gavo. „Ačiū“ išreiškia intymią dovaną žmogaus, kuris atsako į Dievo dovaną. (p. 17).

Senajame Testamente apreiškimas dažnai iškeldavo į dienos šviesą dieviškos viršenybės neišmatuojamumą. Siekis žmogų išgelbėti kartu parodydavo atstumą tarp Dievo ir pasaulio. Šioje logikoje dieviškoji dovana dar neatskleidė savo esmės. Atsakas į šį apreiškimą virto šlovinimu, kuris ypač regimas psalmių knygoje (p. 18). Tuo tarpu, naujojoje sandoroje dieviškoji dovana suteikiama pačiu tobuliausiu būdu per Kristaus atėjimą. Gestas, per kurį Tėvas, atiduodamas savo Sūnų, pats atsiduoda žmonijai, turi sukelti dėkojimą. Galotas pažymi, kad dėkojimo modelis yra pats Kristus. Kristus atpažįsta Tėvo dovaną žmonijai ir siekia ją perteikti mokiniams komunikuodamas jiems savo paties dėkojimą (p. 18).

Iš laiminimo į dėkojimą.

Galotas taip pat pastebi ir kitą svarbų elementą. Anot jo, sekant žydų šventinio valgio papročiu, „eucharistija“ turėjo vadintis „eulogija“ (laiminimas). Žodį „eulogein“ (laiminti) randame pas Morkų (Mk 14,22) ir Matą (Mt 26,26), kurie kalba apie duonos konsekraciją. Prieš šią konsekraciją, Jėzus „palaimino“ duoną, po to, jis „padėkojo“ (eucharistein) konsekruodamas taurę. Tačiau Galotas patebi, kad žodis „laiminti“ (eulogein) labiau atitiko žydišką tradiciją. Ir vis tik „eucharistija“ paima viršų. Morkaus ir Mato pasakojimuose matomas perėjimas iš „laiminimo“ į „dėkojimą“ (p. 13).

Išvada.

Esminė žydų laikysena buvo „laiminti“ ir „šlovinti“ Dievą, o Jėzus iškelia į dienos šviesą „dėkojimą“. Ši nauja laikysena kyla iš naujo įvykio – Įsikūnijimo. Per šį slėpinį žmonijai yra suteikta didžiausia dieviška dovana, o „dėkojimas“ savo ruožtu siekia grąžinti didžiausia žmonijos dovaną Tėvui. Eucharistija pirmiausia yra Dievo Sūnaus malda, kuris atpažįsta Tėvo dovaną ir atsakydamas į ją aukoja save Tėvui dėl žmonijos (p. 25).

Ši naujovė, kuri pranoksta bet kokį „laiminimą“ buvo greitai suprasta pirmųjų krikščionių. Tobula dieviškoji dovana ir tobula žmogiškoji auka įgyvendinama per Kristaus, paaukojusio save dėl žmonijos, kūną ir kraują. Todėl dėkojimas tam tikra prasme yra daugiau už dėkingą krikščionio laikyseną, jis nurodo Kristaus auką kaip atsaką Tėvo dovanai. Ši auka turi atperkamąją vertę, nes ji sutaiko žmoniją su Dievu. Visa, ką Tėvas duoda Sūnui per Įsikūnijimą siekia atpirkimo ir visa, ką Kristus savo ruožtu aukoja Tėvui siekia šio atpirkimo įvykdymo (p. 27).

Šios Kristau dėkojimo maldos dvasia turi gaivinti visą krikščionio gyvenimą, nes krikščionis per malonę yra įtraukiamas į santykį tarp Tėvo ir Sūnaus. Galotas pagaliau pastebi, kad toks dėkojimas yra antgamtinė krikščionio laikysena, įkvėpta Šventosios Dvasios. Tai laikysena to, kuris dalyvauja Kristaus dieviškoje sūnystėje ir kuris yra kviečiamas sūniškai elgsenai Tėvo atžvilgiu. Kaip tik ši laikysena pratęsia pirmąjį eucharistinį gestą (p. 29).

Galotui galima paprieštarauti: krikščionybėje šlovinimas bei laiminimas ir toliau yra svarbios religingumo dimensijos. Nors Dievas priartėjo prie žmogaus iki tol negirdėtu būdu, jis ir toliau lieka transcendentinis, vertas šlovės ir gyriaus. Bažnyčia ir toliau šlovina Dievą už jo dovaną žmonijai. Tačiau Galoto prieiga atneša daug šviesos. (žr. 4 straips. "Izraelio paveldas").

Br. Lukas Skroblas OSB