(žr. 4 straips. Žydų paveldas) Krikščionys Izraelio sūnus, gyvenantys Palestinoje ar diasporoje (svetur gyvenanti tautos grupė) iškart nenutraukė ryšių su judaizmu. Jie ir toliau lankydavosi sinagogose (Jn 16,2) ir šventyklose (Apd 2,46), Saliamono stoginėje (Apd 5,12), kur jie šlovino Dievą (Lk 24,53). Pradžioje jie turėjo valgyti šabo pradžios vakarienę šeimoje, vėliau jie pridėdavo duonos laužymą Viešpaties atminimui. Pamažu jie sukūrė savas sinagogas ir atitolo nuo žydiškų papročių, kurių nenaudingumą parodė pats Jėzus. Senasis Testamentas kalba apie Jėzų. Savo sueigose krikščionys nesiekė pašalinti Įstatymo ir pranašų skaitymo nei psalmių giedojimo, tačiau visi šie Senojo Testamento tekstai jiems kalbėjo apie Kristų, kaip pats Jėzus kalbėjo apaštalams Velykų vakarą (Lk 24,44).

Jie pridėjo pasakojimus apie Viešpaties Kančią, stebuklus, kartojo sau jo mokymą, maldas. Iš šių pasakojimų vėliau kilo evangelijos, subrendusios liturginėse sueigose. Galbūt šiose sueigose buvo giedami ir himnai, kurių žydų krikščionių aplinkoje buvo kuriama daug, kaip antai Saliamono Odės ir Apreiškimo knygos himnai (Apr 5,9-10; 11,17-18; 15,3-4; 19,1-7). Pabaigoje buvo praplėsta žydų maldos erdvė pagal Pauliaus raginimą Timotiejui: „Taigi pirmiausia raginu maldauti, melstis, užtarti ir dėkoti už visus žmones, už karalius ir visus vyresnybėje esančius“ (1 Tim 2, 1-2).

Atminti Paskutinę vakarienę.

Pirmomis Sekmadienio valandomis Viešpaties vakarienė surinkdavo nebe šeimos narius, bet įvarius tos vietovės vyrus ir moteris. Susirinkus buvo atmenama Paskutinė Jėzaus vakarienė, kurios eiga buvo nustatyta gana greitai. Antai Korinto bendruomenei 55 metais Paulius rašo: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums..“ (1 Kor 11,23), o tai reiškia, kad prieš kelis metus, per pirmąją šio miesto evangelizaciją, jis jiems perdavė iš tradicijos ateinantį pasakojimą. Galima manyti, kad pradžioje valgymas sekė žydiškąja tradicija; pradžioje duonos laužymas, pabaigoje taurės laiminimas, o tarp jų broliškas valgymas. Vėliau, pagarba Viešpaties atminimui sujungė duonos laužymą ir taurės laiminimą, kad būtų galima priimti Viešpaties kūną ir kraują kartu.

Džiugia ir tauria širdimi.

Neabejotina, kad pirmųjų krikščionių tikėjimą gerai išreiškia Jėzaus žodžiai apie gyvybės duoną: „Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną“ (Jn 6,54). Šv. Lukas pažymi, kad jie laužydavo duoną ir vaišindavosi „džiugia ir tauria širdimi“ (Apd 2,46). Viena šio džiaugsmo priežasčių buvo Viešpaties laukimas. Šv. Paulius tai išreiškia aramėjiška aklamacija: „Maranata!, ateik, mūsų Viešpatie!“ (1 Kor 16,22). Ateis laikas, kai Viešpaties vakarienė ir broliškas valgis bus atskirti. Tuomet bus Eucharistija ir agapė. (žr. 6 straips. Graikų-romėnų pasaulio Bažnyčių Eucharistija).

Br. Lukas Skroblas OSB