(žr. 5 straips. Žydų krikščionių Bažnyčių Eucharistija). Pauliaus ir kitų Evangelijos misionierių įkurtos Bažnyčios graikų-romėnų pasaulio miestuose didžiąja dalimi buvo sudarytos iš pagonių. Jie uoliai ir karštai tikėjo Jėzumi Kristumi, praktikavo pavyzdinę brolybę (apie tai liudija Pauliaus laiškai), tačiau jiems buvo nežinomos ir svetimos visos žydų kulto apeigos, kuriomis rėmėsi Palestinos bendruomenės. Kadangi Paulius primygtinai kartojo, kad Kristus išlaisvino iš Įstatymo valdžios, švęsdami Viešpaties vakarienę jie turėjo įnešti naujų elementų. Kartu jiems iškilo įvairių klausimų.

Kur atlikti Viešpaties vakarienę ?

Pagonių krikščionims iškilo valgymo vietos klausimas, nes dar neegzistavo tinkami pastatai. Žinia, pasiturintys korintiečiai galėjo užleisti savo vilas. Tačiau, nelabai tiko jų „triclinium“, galintys suburti apie 11 asmenų. (Triclinium buvo stalai panašūs į lovas, ant kurių svečiai valgydavo pusiau gulėdami, pasirėmę alkūne). Taigi, kur atlikti Viešpaties vakarienę, jau perkeistą dvejų Kristaus gestų, ypač svarbiomis dienomis, kai buvo valgoma mėsa ir geriamas vynas? Krikščionių grupės pradėjo valgyti viešoje užeigoje, kuri yra pagonių šventyklos priestatas. Tokios vietos turėjo viską, ko reikėjo šventei. Jose buvo pakankamai erdvės, susirinkdavo net kelios skirtingos grupės.

Bet tai sukelia Pauliaus nepasitenkinimą: „..aš sakau, kad aukodami atnašas, pagonys aukoja ne Dievui, bet demonams. O aš nenoriu, kad jūs taptumėte demonų bendrininkais. Jūs negalite gerti Viešpaties taurės ir demonų taurės. Negalite būti Viešpaties vaišių dalyviai ir demonų vaišių dalyviai“ (1 Kor 10, 20-22). Reikėjo eiti kitur, idant būtų atskirtas ir išryškintas trejopas suvokimas – duonos, Jėzaus kūno ir bendro Kristaus kūno (1 Kor 10,16-17).

Kaip turi vykti Viešpaties vakarienė ?

Kitas klausimas dar svarbesnis: kaip turi vykti „Viešpaties vakarienė“, kad viskas būtų atlikta tvarkingai ? Koks valgymas turėjo atitikti Paskutinės vakarienės gestus, kad būtų autentiškas ? Paulius turi įsikišti į Korinto bendruomenės valgymo tvarką: „ aš jūsų negiriu, nes jūsų susirinkimai išeina ne į gera, bet į bloga. Pirmiausia man teko girdėti, kad jums susirinkus kaip Bažnyčiai, tarp jūsų esama skilimų, ir aš iš dalies tuo tikiu. […] Taigi jūs susirinkę draugėn nebevalgote Viešpaties vakarienės, nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria. Argi neturite savo namų pavalgyti ir išgerti ?“ (1 Kor 11,17-22).

Paulius čia kalba degradavusioms bendruomenėms, kur eucharistija imama dvejoti ir iškeliamas helenistinis valgymo būdas nuo 15 val. ir valgoma iki girtuoklystės. Kiekvienas atsinešdavo savo valgį ir jį valgydavo nesidalindamas ir nelaukdamas, kol kiti ateis, tada vienas likdavo alkanas, o kitas nusigerdavo. Tokie gestai suabejoja Kristaus kūnu. Paulius puola, nes jiems Viešpaties vakarienė niekuo nesiskiria nuo paprasto valgio, kurį jie valgo pas save. Tai dvejų gestų, kurie valgiui duoda prasmę, atstūmimas.

Iš kyla būtinybė priminti Jėzaus gestus, kurie įprasmina krikščionišką valgymą: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas, paėmė duoną, padėkojęs laužė ir tarė: „Tai yra mano kūnas už jus, Tai darykite mano atminimui“. Taip pat po vakarienės jis paėmė taurę ir tarė: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje. Kiek kartų gersite, darykite tai mano atminimui“ (1 Kor 11, 23-26).

Kokią mėsą valgyti ?

Prisistatė ir kitas klausimas: kokią mėsą valgyti ? Ar pagonių krikščionys turėjo eiti į žydų kvartalus ieškoti „švarios“ mėsos ? Jokūbas ragina susilaikyti nuo „pasmaugtų gyvulių mėsos ir kraujo“ (Apd 15,19). Tačiau tai verčia krikščionis atsiskirti nuo juos supančios aplinkos ir paminti jų misiją Tautų atžvilgiu. Todėl tokią mėsą Paulius jiems valgyti leidžia. Nes visi to meto gyvuliai (nežiūrint į „švarius“ gyvulius, papjautus žydiškai) buvo papjaunami vardan dievų, net tie, kurių mėsa buvo parduodama turguje. Taigi Apaštalas priima šią mėsą, kuri jo akyse neturi jokios religinės vertės. Kaip tokia, ši mėsa yra neutrali, nors ir reikia ją sukrikščioninti.

Jis tad sutinka, kad ji būtų valgoma namuose ar pas pagonį: „Valgykite visa, kas parduodama mėsos prekyvietėje, sąžinės labui nieko neklausinėdami. Juk Viešpačiui priklauso žemė ir kas tik ant žemės. Jeigu jus pasikviečia netikintis žmogus ir jūs norite jį aplankyti, valgykite visa, kas jums padedama, sąžinės labui nieko neklausinėdami. Bet jei kas mums pasakytų: „Tai atnašinė mėsa“, tai nebevalgykite dėl žmogaus, kuris tai pasakė, ir dėl sąžinės“ (1 Kor 10, 25-28). Tačiau reikia vengti užgauti brolį, kuris to nesupranta. Galima ją net valgyti viešoje užkandinėje neužsitraukiant kaltės. Tačiau to reikia vengti, nes pro tokią vietą praeinantis brolis galėtų užsigauti: „Antai, jei kas pamatytų tave, turintį pažinimą, stabų šventykloje už stalo, tai argi silpno žmogaus sąžinė nebus paskatinta valgyti stabams paaukotos mėsos ?!“ (1 Kor 8, 10).

Kaip Prisikėlęs yra čia ir dabar ?

Iškyla ir kitas klausimas. Kas norima pasakyti, kai kalbama apie Prisikėlusiojo buvimą ? Kokio pobūdžio šis buvimas prie stato, kur Kristus identifikuojasi su žydų stalo gestais, dabar jau sukrikščionintais ? Ar šis buvimas panašus į pagonių dievų prie stalo buvimą ? Klausimas buvo ne tikėti ar ne Prisikėlusiojo buvimu (net šventinių dienų duonoje ir vyne) – visi tuo tikėjo. Stabmeldžiai irgi tikėjo kone juntamu jų dievų buvimu. Todėl ypač Paulius siekė suvokti šio buvimo autentiškumą nuolatiniame ryšyje su kryžiumi. Kryžius apaštalo akyse yra tiesos matas, tiek krikšto gesto (Rom 6,4), tiek Viešpaties valgio metu. Juntamas ryšys su Prisikėlusiuoju yra autentiškas tik nuolat atmenant jo kryžių. Tuo tarpu, kryžius yra esminė problema (1 Kor 1, 17. 18.23; 2,2.8).

Beveik visi Apaštalo žodžiai, kuriais jis kalba apie Paskutinę vakarienę mini šį esminį motyvą. Įdomu, kad Didachės teksto autorius pristato Eucharistijos seką praktiškai neužsimindamas apie Kristaus mirtį. Eucharistija, anot jo, yra Bažnyčios vienybės vietą, tai „laužomos duonos, pasėtos ant kalvos“, o dabar „tapusios viena“, vieta, tai vieta, kur valgomas „dvasinis maistas ir gėrimas“, tai pagaliau gyvenimo vieta, ištekanti iš Jėzaus, Tarno pažinimo (plg. 9,1 – 10,7).

Tuo tarpu, Paulius, priešingai, autentišką Prisikėlusiojo buvimą supranta tik nuolat prisimenant Kristaus kryžių: „Aš gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums, kad Viešpats Jėzus tą naktį, kurią buvo išduotas.“ (1 Kor 11,23). Jo mirties naktį, sutapatinta su juo duona, yra laužoma, kaip tai atsitiks su jo kūnu. Kryžiaus gesto atminimą Paskutinės vakarienės metu Paulius mini ne tam, kad būtų verkšlenama dėl vakarykštės mirties, bet kad būtų išreikšta Prisikėlusiojo tikrovė šiandien. (žr. 7 straips. Šv. Justino liudijimas).

Br. Lukas Skroblas OSB