Justinas

(žr. 6 straips. Graikų-romėnų pasaulio Bažnyčių Eucharistija) II a. prasideda vyskupo kankinio šv. Ignoto Antiochiečio asmenybe (110 m). Jis ragina tikinčiuosius „dažniau rinktis Dievo Eucharistijai ir šlovinimui“ (laiškas Efeziečiams 13,1), aplink vyskupą: „Kaip Viešpats nieko nedarė be Tėvo, su kuriuo jiedu viena – nei pats, nei per apaštalus – taip ir jūs nedarykite nieko be vyskupo ir be presbiterių“ (Laiškas Magneziečiams 7,1).

Panašiais metais (112), pagonis Plinijus Jaunasis praneša, kad krikščionys „susirenka nustatytą dieną prieš aušrą, gieda alternatyviai himnus Kristui kaip dievui“, vėliau jie susirenka vėl bendram valgymui.

Šv. Justino liudijimas.

II a. pradžioje Eucharistijos šventimas įgyja savo pagrindines formas. Apie tai liudija filosofas Justinas – pasaulietis, miręs kankinio mirtimi Romoje apie 165 m.

Apie 152-153 atsakydamas į pagonių šmeižtą, Justinas parašo ginamąsias Apologijas tuometiniam imperatoriui, kartu pateikdamas daug eucharistijos liturgijos elementų: „Dieną, kuri vadinama saulės diena, visi, ar jie gyventų mieste, ar kaime, susirenka vienoje vietoje. Ten skaitoma Apaštalų atsiminimai ir pranašų raštai tiek, kiek leidžia laikas. Pabaigus skaitovui skaitymą, vadovaujantysis pasako kalbą, kad mus pamokytų ir paragintų praktiškai įgyvendinti šiuos gražius mokymus. Po to mes visi pakylame ir meldžiamės. Pasimeldę palinkime vieni kitiems ramybės. Vėliau.. atnešama duonos su vynu ir vandens. Vadovaujantysis jas paima, šlovina Visatos Tėvą Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu, po to, kiek gali kelia maldas ir dėkojimus į Viešpatį, o tauta atsako „Amen“. Po to, kiekvienam išdalinamos dovanos, už kurias buvo dėkojama; šios dovanos diakonų yra išnešamos ir nesantiems“ (I Apol. 67).

Šiame aprašyme jau pasirodo pagrindiniai Mišių liturgijos elementai:

    • Mišios prasideda Senojo ir Naujojo Testamento skaitiniais, kuriuos atlieka paskirti lektoriai;
    • Po to seka celebranto homilija;
    • Visuotinė malda;
    • Prieš aukos liturgiją tikintieji palinki vienas kitam ramybės;
    • Atnešama prie altoriaus duonos, vyno ir vandens. Šie yra priimami celebranto;
    • Celebrantas atlieka ilgą maldą, į kurią tauta atsako Amen.
    • Tikintieji gauna iš diakonų komuniją dviem pavidalais;
    • Diakonai neša komuniją ir tiems, kurie negalėjo dalyvauti Eucharistijoje (kaliniams, ligoniams..).

Tikėjimas koncekracijos žodžių veiksmingumu.

II a. krikščionių tikėjimas koncekracijos žodžių veiksmingumu yra visiškas. Pirmieji krikščionys totaliai tikėjo žodžiais, kuriuos pirmą kartą ištarė Kristus, o dabar jie kartojami duonos ir vyno pavidalams vadovaujančiųjų eucharistijai. Čia Justinas dar sako: „Šį maistą mes vadiname eucharistija ir niekas negali jo priimti, jei netiki mūsų doktrinos tiesa, jei nebuvo apvalytas nuodėmių atleidimu ir atgimdymu ir jei negyvena pagal Kristaus nurodymus. Mes šį maistą vartojame ne kaip eilinę duoną ir eilinį gėrimą. Kaip, Dievo galybe, Jėzus Kristus, mūsų Išganytojas prisiėmė kūną ir kraują dėl mūsų išganymo, taip Kristaus žodžių maldos konsekruotas maistas, kuris turi maitinti mūsų kraują ir mūsų kūną, yra įsikūnijusio Kristaus kūnas ir kraujas: štai tokia yra mūsų doktrina“. (Apologijos).

Iš šio trumpo teksto išplaukia, kad:

    • Komunija yra duodama tik pakrikštytiesiems;
    • Nusidėjėliai yra pašalinami;
    • Konsekracija, atliekama per Jėzaus žodžius, siejasi su Įsikūnijimu.
    • Eucharistija yra Jėzaus, Dievo Sūnaus, atėjusio į šį pasaulį, kūnas ir kraujas.

Vėliau Justinas mini vargšams organizuojamą rinkliavą. 150 m. vadovaujantysis sueigai Eucharistinę maldą improvizuoja kaip gali, o po 50 metų romėnų kunigas Ipolitas suredaguos maldos tekstą ir pateiks jį kaip pavyzdį, kurio tačiau laikytis dar nebus privaloma. Šio teksto, kuriame jau randame prefaciją - keliame širdis į Viešpatį -  esmė suteiks pagrindą dabartinei II eucharistijos maldai.

Kokiomis aplinkybėmis vyko tuometinė Eucharistija ?

Justino laiku buvo susirenkama pagal aplinkybes tai vieno, tai kito namuose. Tačiau nuo III a. pradžios krikščionys ėmė statyti maldos namus. Sirijoje prie Eufrato kranto yra išlikęs vienas iš tokių namų su krikštykla ir susirinkimų sale. Vienas tuometinis sirų dokumentas nurodė: „tegu kunigams būna paskirta vieta į Rytus nukreiptoje namo dalyje. Viduryje tegu būna padėta vyskupo kėdė. Tegu kunigai susėda kartu su juo. O kitoje dalyje, nugręžtoje į Rytus, teatsisėda pasauliečiai“ (Apaštalų didaskalija 12). Po to seka labai gyvas sueigos aprašymas. Antai vyskupui nurodoma: „Jei ateina vargšas, ir ypač jei amžingas, širdingai užleisk jiems vietą, vyskupe, net jei tau reikėtų sėstis ant žemės“. Kiek vėliau, apie 250 m, šv. Kiprijonas Kartaginoje mini sakyklą, kurią jis aprašo kaip „pakylą, kurią mato visa tauta“ (39 laiškas).

Tai buvo persekiojimų laikas. Daugelis krikščionių drįso nusižengti imperatoriaus ediktams rizikuodami savo gyvybe. Antai Romoje popiežius Sikstas II ir jo diakonai buvo užtikti celebracijos metu Kaliksto kapinėse ir tuoj pat nukirsdinti, išskyrus šv. Lauryną, kurį pasiliko kankinimui (258 m. rugpj. 6 d.). Daug pasauliečių sutiko mirtį dėl draudžiamų susirinkimų. Labiausiai rizikavo skaitovai, iš kurių tvarkos prižiūrėtojai reikalavo atiduoti šventas knygas, kurias jie saugojo, taip pat diakonai ir akolitai, nešioję eucharistiją į kalėjimus. (žr. 8 straips. Ipolito Romiečio eucharistinė malda).

Br. Lukas Skroblas OSB