liturgija-7Lietuvoje eucharistinis pamaldumas dar gaivinamas Tradicijos, ypač tarp vyresniojo amžiaus žmonių. Tai rodo į Šiluvos ar Žemaičių Kalvarijos atlaidus susirenkančių žmonių skaičius. Tačiau kartais susidaro įspūdis, kad nemaža dalis tikinčiųjų dalyvaujančių Eucharistijoje nesupranta, kodėl jie įsitraukia į liturginį Bažnyčios vyksmą. Ar dėl to, kad bažnyčioje gražiai gieda choras ? Klebonas gražiai pakalbėjo ? Taip mokė senelė ? Bažnyčios aplinka ramina ? Stengsimės suprasti liturgijos vyksmo prigimtį ir tikslą. Šioje straipsnio dalyje labai trumpai apibūdinsime žodį "Liturgija" ir jo supratimą Bažnyčios istorijoje iki Liturginio sąjūdžio. Kitose straipsnio dalyse iš arčiau pažvelgsime į Liturgijos vyksmo prigimtį, kurią atrado Liturginis sąjūdis ir apibrėžė po jo einantys oficialūs Bažnyčios dokumentai.

ŽODIS "LITURGIJA“.

  Žodis "Liturgija" kyla iš klasikinės graikų kalbos. (gr. λειτουργια leitourgia) – viešoji tarnyba iš λειτος leitos – viešas iš λαος laos – tauta ir εργον érgon kūrinys, tarnyba). Pradžioje jis reiškė laisvai individo prisiimtą darbą, veiksmą ar initiatyvą dėl tautos, miesto ar valstybės. Laikui bėgant, šis veiksmas įgavo institucinį pobūdį. Jis tampa tai, kas privalu ir praranda laisvo pasirinkimo galimybę. Leitourgia jau buvo vadinama kiekviena daugiau ar mažiau būtina tarnystė Valstybei, dievybei ar privačiam asmeniui.

Graikiškame Senojo Testamento vertime – Septuagintoje, žodis „leitourgia“ visada nurodo religinę levitų apeigą Dievui, pirmiausia Susitikimo palapinėje, vėliau Šventykloje. Tai buvo techninis terminas, nurodantis viešąjį ir oficialųjį kultą, atitinkantį kunigiškus apeigų nurodymus. Jis skyrėsi nuo asmeninio kulto, kurį Septuaginta nurodė terminais latria ir doulia“.

    Naujajame Testamente (toliau NT), žodis „leitourgia“ niekada nevartojamas reiškiant NT kultą (išskyrus Apd 13,2), nes tuo metu šis žodis buvo per daug susijęs su kunigiškomis levitų apeigomis, kurios jau nebeturėjo vietos NT. Tačiau neužilgo žodis pasirodo judeo-krikščioniškuose nebibliniuose raštuose, kaip antai, Didachėje (14 skyr). (Joje leitourgia taikoma eucharistijai) ir pop. Klemenso pirmame laiške, kur jis lygina krikščionišką ir žydiškąjį kultus. Greičiausiai šio išoriško ekzemplerizmo keliu, atitolus nuo levitiško kulto sampratos, žodis leitourgia priimamas Bažnyčioje. Čia leitourgia jau reiškia visiškai naują kultą, nes šis vyksta naujoje Kristaus kunigystės tikrovėje, net jei šių apeigų išorinė forma, kai kuriais aspektais šaknysis žydų tradicijoje.

    Nors ir šitaip apvalytas, žodis liturgija neturės to paties pasisekimo įvairiose Bažnyčios vietovėse. Jei graikų kalbos Rytų Bažnyčiose šis žodis nurodė kultą bendrai arba eucharistijos šventimą, tai lotynų Bažnyčioje jis ilgai buvo nežinomas. Daugelis kitų biblinių NT terminų, kaip antai, angelas, pranašas, apaštalas, vyskupas, kunigas, diakonas, perėjo į lotyniškąją tradiciją tiesiog juos pažodžiui išverčiant. Taip neįvyko su žodžiu liturgija. Nuo pat pradžių leitourgia buvo išversta terminais officium, ministerium, munus, (visi jie nurodo pareigą, tarnystę) ir šitaip liko svetima liturginei lotynų Bažnyčios kalbai.

    Šis žodis bus vartojamas nuo XVI a. kai kurių eruditų. Jie juo išreiškė arba senąsias apeigas, arba bendrai krikščioniškąjį kultą. Šitaip Mabillon ima kalbėti apie liturgiją, kaip apie apibrėžtą apeigų visumą. Deja, šis terminas, kuris išreiškė Rytų, Vakarų, lotyniškąją, gališkąją, ispaniškąją, graikiškąją liturgijas ir apėmė skirtingus šventimo būdus per visus amžius ir visas bažnyčias, buvo kai kurių blogai suprastas.

    Liturgija susitapatina su ceremonijų ir rubrikų apeigynu. Šis tapatumas praktiškai išliko iki Vatikano II Susirinkimo, ir ne tik bendrose apeigose, bet ir ekleziologijos, liturgijos studijose. Reikia šitai turėti galvoje, norint suprasti, kodėl liturginis sąjūdis XX a. pirmaisiais dešimtmečiais patyrė stiprų pasipriešinimą. Buvo sveikinamas šio sąjūdžio siekis grąžinti liturgijai jos grožį ir rubrikų tikslumą, bet buvo stipriai priešinamasi norui suteikti liturgijai tikrą teologinį pamatą ir formacijos reikšmę krikščionio dvasiniam gyvenimui.

Skaitykite antrąją dalį Kas yra liturgija (2).

br. Lukas Skroblas o.s.b.