Praėjusioje šio straipsnio dalyje (Kas yra liturgija (1)) kalbėta apie žodį "liturgija", jo evoliuciją ir supratimą iki liturginio sąjūdžio. Šioje dalyje pristatomas priešvatikaninis liturgijos supratimas, kuris jau apima liturginio sąjūdžio atstovus iki Mediator Dei enciklikos (1947). 

PRIEŠVATIKANINIAI LITURGIJOS APIBRĖŽIMAI.

Nepriimtini liturgijos apibrėžimai.

Liturgija galėjo būti apibrėžta tik žvelgiant į išorinį apeigų ir rubrikų planą. Daugeliui – ir apskritai tiems, kurie nesigilino į liturgiją – ji atrodė kaip išorinė ir jutiminė krikščioniško kulto dalis. Ši samprata siekė apvilkti apeigas išorinėmis formomis. Šios formos turėjo iškelti į paviršių jų tikėjimo turinį, palengvinti šį priimti ir suteikti tam tikrą estetinį malonumą. Kiti, dėmesingi liturgijai, šią matė kaip normų visumą, per kurias bažnytinė vyresnybė tvarko apeigų šventimą. Liturgija jai tebuvo kanonų teisės dalis. Taigi, pirmasis apibrėžimas liturgiją matė išoriškame ir estetiniame plane, antrasis laikėsi juridinės vizijos.

Pop. Pijus XII savo enciklikoje Mediator Dei (1947) aiškiai parodo, kad abi šios vizijos neatitinka tikrosios liturgijos prigimties. Tačiau klaidingam liturgijos vyksmo supratimui, dar prieš Mediator Dei, ėmė priešintis liturginis sąjūdis, kurį įkvėpė prancūzas benediktinas Tėvas Paskalis Prosperas Guérangé. Dera pažymėti, kad Vatikano II Susirinkimo liturginė Konstitucija Sacrosanctum Concilium yra liturginio sąjūdžio kulminacinis taškas. Trumpai pateiksime tris šio sąjūdžio atstovus ir jų liturgijos viziją.

Liturginio sąjūdžio apibrėžimai

1. Paskalis Prosperas Guéranger (1805-1875)

Liturginis sąjūdis, t.y., kunigų ir tikinčiųjų liturginis atsinaujinimas, prasideda nuo Tėvo Guéranger. Atstatydamas benediktinišką gyvenimą Prancūzijoje po Prancūzų Revoliucijos, Tėvas Guéranger įdiegė Solesmes bendruomenei liturginę maldą, kaip dvasinio gyvenimo šerdį. Stipriai pasipriešindamas jansenizmui ir būdamas kietas ultramontanistas, jis grąžina Romos liturgiją į Prancūzijos katalikišką erdvę, kuri iki tol funkcionavo kaip atskira liturginė tradicija, anarchiniu būdu atsiskyrusi nuo Romos liturgijos. Romos liturgija tampa jam ypatinga maldos forma.

Jis parašo daugiatomį veikalą Liturginiai metai, kurio dokrina ir dvasia smarkiai pasklinda ir pasiekia išsilavinusių krikščionių sluoksnius. Rašydamas šį veikalą ir dar daug kitų straipsnių Bažnyčios istorijos ir hagiografijos srityse, jis visur ieškojo gyvo Bažnyčios Tradicijos supratimo. „Aš visur ieškojau, sako jis, ką galvojo, ką darė, kas buvo gerbiama Bažnyčioje tikėjimo amžiais“. Tuo metu, tai buvo nauja, jau eilę amžių apleista, dvasingumo forma. Jo intuicija paskatino autentišką liturginį atsinaujinimą ir davė pirmąjį postūmį naujai liturginio vyksmo sampratai. Tačiau tai buvo tik pradžia, pirmoji atsinaujinimo kibirkštis, kuriai bus lemta plėstis. Tėvo Guéranger iniciatyva perėjo į Vokietiją. 1863 m. įkuriamas Beuron vienuolynas, kurio pirmasis abatas buvo Tėvo Guéranger mokinys.

2. Lambert Beauduin (1873-1960)

Beuron vienuolynas funduoja du kitus vienuolynus Belgijoje : Maredsous (1872) ir Cezario Kalną (Mont César) (1899). Kaip tik šie vienuolynai buvo naujo įkvėpimo pradžia. Cezario Kalno vienuolyne, benediktinas Tėvas Lambert'as Beauduin'as inicijuoja antrąjį liturginio atsinaujinimo etapą (1909). Šiandieninis sąjūdis tiesiogiai priklausomas nuo šios pastangos. Tėvo Lambert'o Beauduin'o iniciatyva, kilęs iš Louveno, pasklido labai greitai visuose katalikiškuose regijonuose dar prieš 1914 m.

Beauduin'as siekė ypač pastoracinio veiksmingumo ir troško dviejų svarbių dalykų: 1) Pasiekti žmonių mases ir 2) žiūrėti ne į tradicinę praeitį, kaip Tėvas Gueranger, bet į ateitį, gerbiant senų institucijų turtingumą. Tėvas Beauduin'as panaudojo pop. Pijaus X novatoriškas idėjas apie populiarųjį grigališką giedojimą ir aktyvų tikinčiųjų dalyvavimą. Esminiai jo įrankiai buvo mažas mišiolėlis lankstinukų forma, vėliau leidinys „Liturginiai klausimai“, dar vėliau tapęs „Liturginiai ir parapiniai klausimai„.

Kaip Beauduin'as apibrėžė liturgiją ? Jis davė labai trumpą, bet savaip pilną liturgijos apibrėžimą : „Liturgija, pasak jo, yra Bažnyčios kultas“. Visa naujovė slypi žodyje „Bažnyčios“, kuri suteikia kultui krikščionišką ypatingumą. Mat kultas gauna viešą ir bendruomeninį pobūdį iš Bažnyčios. Tai ne visuomenės įstatymu įsteigtas kultas, bet tai kultas, kurį Bažnyčia teikia Tėvui kaip tobulą tęstinumą to kulto, kurį Kristus teikė savo žemiškame gyvenime. Todėl Bažnyčios kultas yra krikščioniškas kultas, nes Kritaus kulto tąsa. Toliau, tai viešas ir bendruomeninis kultas, nes jame pasireiškia prigimtis Bažnyčios, kuri yra regima bendruomenė, susirinkusi aplink Kristų. Šį apibrėžimą dar tobulino kitas benediktinas, šįkart vokietis Odo Casel.

3. Odo Casel (1886-1948)

Po 1914 karo, Vokietijoje, Maria-Lach abatijoje irgi iškilo liturginis sąjūdis, susiję su Tėvo Beauduin'o darbais. Jį įkvepia Odo Casel (1886-1948). Šis sąjūdis buvo ne tiek pastoracinis, kiek teologinis. Tėvo Odo Casel veikalai iškėlė į dienos šviesą krikščioniško slėpinio vertę. Šios abatijos darbas buvo papildytas reguliariųjų kanauninkų Austrijoje, Klosterneuburg katedroje. Kanauninkas Pijus Parsch (1884-1954) davė sąjūdžiui populiarūrį pobūdį vokiškuose kraštuose. Pradėta naudoti vietinė kalba.

Kaip Odo Casel apibrėžė liturgiją ? Neatmesdamas objektyvios teologinės Tėvo Lambert'o Beauduin'o apibrėžimo prasmės, jis manė, kad liturgija negali būti apibrėžta vien logine sąvoka, ji gali ir turi būti pažinta savyje kaip šventimas. Odo Casel atranda, kad liturginėje ir patristinėje kalboje liturgija nuolat vadinama „slėpiniu“: jis supranta, kad esminės slėpinio šventimo dalys yra 1) pirminio išganymo įvykio egzistavimas 2) šio įvykio buvimas čia ir dabar dėka apeigos, 3) per šį apeiginį buvimą, kiekvienas kiekvieno laikmečio žmogus, įsisavina išganymo įvykį. Todėl Casel mano, kad liturgija, turinti slėpinio formą, suprastina kaip „Kristaus ir Bažnyčios slėpinys“ arba „Liturgija yra išganomojo Kristaus darbo apeiginis veiksmas, tai buvimas čia ir dabar Išganymo dieviškojo darbo, pridengiant simboliais.“

Ši samprata apvertė aukštyn kojom „kulto“ mintį. Jis jau nėra pirmiausia estetika ir rubrikos bei veiksmas žmogaus, kuris siekia kontakto su Dievu per garbinimo auką. Priešingai, kultas – tai Dievo išganingojo veikimo momentas. Įimtas į apeigoje sudabartintą Kristaus slėpinį, žmogus gali šlovinti ir garbinti Dievą „dvasia ir tiesa“. Šios misterinės vizijos liturgijai suteikta teologinė gelmė ir turtingumas palietė visus. Bet kuriuo atveju, šiandienė teologinė refleksija apie liturgiją negali apeiti Odo Casel minties, nes ši jau įeina į Bažnyčios liturginę sąmonę.

Nepaisant to, liturginio sąjūdžio iškeltos mintys patiria stiprų pasipriešinimą iš rubricistinės ir estetinės liturgijos sampratos šalininkų. Kita vertus, naujas liturgijos suvokimas kai kuriuos skatino imtis iki galo neapmąstytų apeiginių naujovių. Grėsė net doktrininis atkritimas. Iškilo polemikos, kuriose dalyvavo ne tik atskiri asmenys, bet ir vyskupų konferencijos, verčiamos stoti tai vienos, tai kitos teritorijos pusėn. Kaip tik čia įsikiša popiežius Pijus XII ir parašo Mediator Dei encikliką (1947), kurią pristatysime sekančioje šio straipsnio dalyje.

br. Lukas Skroblas o.s.b.