Toliau pristatome liturgijos apibrėžimą. Šįkart pažvelgsime, kaip liturgijos sąvoką pateikia popiežius Pijus XII savo enciklikoje "Mediator Dei".

Kas yra liturgija (1)

Kas yra liturgija (2)

„Mediator Dei“ enciklika: liturgijos apibrėžimas

Popiežius Pijus XII siekia pasinaudoti teologine liturgijos pažanga. Pritardamas teologinei liturgijos intuicijai, jis sukritikuoja rubricistinį ir kanonišką mąstymo modelį: "Laikyti šventąją liturgiją vien tik išorine ir jutimine dieviškojo kulto dalimi ar dekoratyvine ceremonija, vadinasi turėti visiškai klaidingą jos sampratą. Nemažiau klaidinga ir ją laikyti tik visuma įstatų ir nurodymų, per kuriuos bažnytinė hierarchija valdo sakraliųjų apeigų atlikimą". Aiškiai parodydamas, kad šis dokumentas yra, tam tikra prasme, liturginio sąjūdžio vaisius, jis taria: „Be abejo, jūs žinote, Gerbiamieji Broliai, kad praėjusio amžiaus pabaigoje ir šio amžiaus pradžioje, liturginės studijos žengė į priekį su ypatingu užsidegimu dėka kai kurių asmenų pastangos, ypač dėka kelių šv. Benedikto ordino vienuolynų uolios ir atkaklios veiklos. [….] Šventosios mišių apeigos tapo geriau žinomos, suprantamos ir gerbiamos. Dalyvavimas sakramentiniame gyvenime išsiplėtė ir tapo dažnesnis, liturginių maldų grožis labiau užčiuopiamas, o Šventosios Eucharistijos kultas teisingai laikomas tikro krikščioniško pamaldumo šaltinis ir kilmė“.

Tačiau popiežius pastebi, kad šalia gerbtinos liturginės pastangos, egzistuoja du taisytini dalykai: 1) „Su skausmu mes konstatuojame, sako jis, kad kai kuriose šalyse šventosios liturgijos prasmė, supratimas ir skonis yra nepakankami ir net neegzistuojantys“. 2) „Kita vertus, tęsia jis, su rūpesčiu ir baime mes pastebime, kad kai kurie su per didele aistra siekia naujovių ir išklysta iš šventosios doktrinos ir sumanumo kelių“. Todėl pontifikas priduria: „..Mūsų pareiga reikalauja lydėti šį kai kurių pateiktą atsinaujinimą, ir atsidėjus rūpintis, kad iniciatyvos neperžengtų tam tikrų ribų ir neprarastų saiko“.

Norėdama užkirsti kelią beatodairiškoms naujovėms enciklika aiškiai pabrėžia ištikimybės tradicinėms formoms būtinybę. Ji sudrausmina bet kokią naujovę kalbų ir apeigų srityje, primena apeigų normatyvinę tvarką ir net pataria kai kurias neva pasenusias maldingumo praktikas. Tačiau čia svarbu pažvelgti į liturgijos prigimtį. Siekdamas ją apibrėžti, popiežius atkreipia dėmesį į labai svarbų dalyką. Jis kviečia suprasti liturgiją per Kristaus kunigystę sąvoką ir teisingą Bažnyčios – mistinio Kristaus Kūno – supratimą.

Todėl, žvelgiant į liturgijos turinį, popiežius sako, kad ši yra „Kristaus kunigiškojo vaidmens tąsa“ arba „Kristaus kunigiškojo vaidmens praktikavimas“. O kalbant apie visuminį liturgijos vyksmą, liturgija yra „Viešasis mūsų Atpirkėjo, Bažnyčios Vado kultas savo Tėvui. Tai ir kultas, kurį tikintieji teikia savo Vadui, o per jį – amžinąjam Tėvui. Žodžiu, tai vientisas mistinio Kristaus Kūno kultas, kultas Vado ir jo narių“. Iš šio apibrėžimo išteka trys svarbūs liturgijos požymiai:

1) Kaip NT kunigas ir tarpininkas, Kristus nenorėjo, kad nutruktų jo kultas Tėvui. Jis įkūrė Bažnyčią, subūrė jon žmones, kurie tapę šventoji šventykla Viešpatyje (Ef 2,21) "su įsikūnijusiu Žodžiu turi bendrą tikslą, pareigą ir vaidmenį teikti kultą Tėvui". Todėl pirmasis liturgijos elementas yra toks : "joje realizuojasi asmeninis Kristaus kultas, kuris perteikimo būdu tampa Bažnyčios kultu". Tai pagrindinis liturgijos požymis. Todėl pačia savo prigimtimi, liturgija yra sakramentinė, nes ji yra veiksmingo Kristaus buvimo ženklas.

2) Kristus teikė kultą Tėvui ne tik teikdamas ir skelbdamas jo šlovę, bet ir įsteigdamas jo šlovės karalystę – Bažnyčią, kaip „universalų jau atpirktą miestą“ (Augustinas). Karalystė buvo įsteigta Kristaus ne kaip išorinis įvykis, bet veikiau kaip „amžinas atpirkimas“. O šis apvalė mūsų sąžines nuo mirties darbų, idant tarnautume gyvąjam Dievui (Hbr 9,14). Taigi Kristus teikė kultą Tėvui šlovindamas jį taip, kad ir žmogus taptų vertas teikti šią šlovę. Kristus ne tik pašlovino asmeniškai Tėvą ; jis pašventino žmones, kad juos perkeistų „į jo garbės šlovę“ (Ef 1, 5-12). Todėl kunigiškas Kristaus kultas apima ir antrąjį elementą : tai žmogaus šventumas, kuris būtinai sudaro liturgijos sąvoką. Kristus pašlovino Tėvą ne ožių ar jaučių krauju (Hbr 9,12.19), bet paaukodamas savo valią kaip Tėvo noro išsipildymą. Taip ir žmogus aukoja Dievui savo sugrudusią širdį, t.y. jis aukoja save patį, « kaip gyvą, šventą, nesuteptą auką Dievui » (Rom 12,1).

3) Žmogaus šventumas yra moralinis perkeitimas. Šis yra vienybės su Kristumi ir dalyvavimo išganymo slėpiniuose per Bažnyčios sakramentus, t.y., per apeigas, pasekmė. Apeigos sudabartina pašventinančio Kristaus vaizdinį ar simbolį. Iš to kyla, kad apeigos sudaro trečiąjį liturgijos sąvokos elementą.

Iš šių tvirtinimų išplaukia dvi svarbios pasekmės : 1) Liturginis kultas yra bendruomeniškas, nes jis yra asmeniškas pirmiausia Kristaus, po to Bažnyčios veiksmas. 2) Liturgijoje apeigoms vertę atneša ne psichologiniai efektai, tarsi jie atskleistų paslėptą tiesą. Apeigų vertė kyla iš jų sakramentinės prigimties. Jos yra realūs simboliai ir vaizdiniai to, ką jos pateikia. Jos žmogų suveda su Kristumi, todėl žmogus gali šlovinti Tėvą įeidamas į Kristaus kultą.

Liturgija – išorinis ir vidinis kultas

Mediator Dei enciklika iškelia taip pat labai svarbų atskyrimą pačiame liturgijos kulte. Ji teigia, kad Bažnyčios kulto Dievui visuma turi būti vidinė ir išorinė. Liturgijos kultas yra išorinis, nes tokia žmogaus prigimtis – visa, kas paliečia žmogaus sielą, ateina per jutimus. Iš šios tikrovės kyla svarbus supratimas – liturginis kultas turi būti socialinis. Kultą Dievui turi teikti ne tik individai, bet ir žmonių kolektyvas. Socialinis kultas apima apeigas, kurios kaip tokios nėra nei tobulos, nei šventos, tačiau savo reikšme, jos skatina sielą garbinti sakralią tikrovę, jos kelia dvasią iki antgamtinių tikrovių.

Tačiau, popiežius pažymi, kad esminis kulto elementas yra vidinis, nes yra svarbu visuomet gyventi Kristuje, būti jam atsidavus visa būtimi, idant žmogus jame, su juo ir per jį garbintų dangaus Tėvą. Išorėje išreikštas tikėjimas turi būti realiai įgyvendintas žmogaus viduje. Kitaip religija tėra tuščias formalizmas. Iš šio atskyrimo kyla enciklikos mintys apie objektyvųjį ir subjektyvųjį maldingumą.

Enciklikos rašymo metu, reiškėsi naujos teorijos, kurios akcentavo beveik išimtinai „objektyvaus maldingumo“ sąvoką be jokio asmeninio ar subjektyvaus įsitraukimo. Jų teigimu, reikia ignoruoti privačias, neliturgines maldingumo praktikas. Šitai teigdami jie tarsi uždarė liturgijos sąvoką mistinio Kristaus Kūno slėpinyje. Į tai reaguodamas, popiežius pirmiausia pripažįsta: žmogų kiekvieną dieną gelbsti Kristus per sakramentus ir ypač per Eucharistiją. Šie veiksmai turi objektyvią vertę. Jie veda žmogų į dalyvavimą Kristaus dieviškame gyvenime. Jų veiksmingumas kyla ne iš žmogaus, bet iš Dievo jėgos. Sakramentai ir Šv. Mišių auka turi vertę savyje, nes yra paties Kristaus veiksmai. "Tačiau, pažymi popiežius, norint, kad jie būtų veiksmingi, yra itin svarbu, kad sielos būtų tam pasiruošusios“.[...] todėl reikia tvirtinti, kad atperkamasis darbas, kaip toks nepriklausomas nuo mūsų valios, reikalauja mūsų vidinės pastangos, idant galėtų mus vesti į amžinąjį išganymą“. Šitaip popiežius atneša balansą: liturgijos kultas būtinai apima ir išorinę, ir vidinę dimensijas.

Iškėlusi tokias mintis Mediator Dei enciklika paklojo Vatikano II Susirinkimo liturginės konstitucijos Sacrosanctum Concilium pamatą. Pastarąjį dokumentą pristatys sekanti ir paskutinė šio straipsnio dalis. (žr. Kas yra liturgija (4)).

br. Lukas Skroblas o.s.b.