EMANUELISTie, kurie meldžiasi, naudodamiesi Dievo tautos liturginių valandų knygomis (brevijoriumi ar „Magnificat“ mišiolėliu), nuo gruodžio 17 iki 23 d. vakaro maldoje ras didžiuosius „O“ priegiesmius, kurių yra septyni. Tai trumpi šūksniai į Mesiją priartėjus didžiajam Įvykiui. Šie priegiesmiai žodžiais išsako gilų Išganytojo atėjimo troškimą, kurio kupina žmogaus širdis, taip pat gilią nuostabą ir žavesį prieš atėjimo įvykį. Ateinantis Išganytojas tituluojamas vardais, paimtais iš Senojo Testamento.

Gruodžio 23 d.

O Emanueli, mūsų Karaliau ir įstatymų leidėjau, tautų viltie ir jų Gelbėtojau! Ateik ir išgelbėk mus, Viešpatie, mūsų Dieve.

O Emanueli, o Dieve su mumis, „Taip! Viešpats mūsų teisėjas ir mūsų įstatymų davėjas, Viešpats mūsų karalius ir jis mus išvaduos.“ (Iz 33, 22) Tu esi gyvas Įstatymas, Įstatymas-Asmuo, tu esi daugiau už Įstatymo plokštę. Jau Pradžios knygoje apie tave parašyta: „Skeptras nepaliks Judo nei valdovo lazda, kolei neateis tas, kuriam tai priklauso; tada jam turės paklusti tautos. “ (Pr 49, 10)

Štai pats Viešpats duoda mums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis (Iz 7, 14). Emanuelis, „Dievas su mumis“. Tikrai „Dievas su mumis“, iki dabar buvai „Dievas virš mūsų“ arba „Dievas prieš mus“, bet šiandien jau Emanuelis, jau „Dievas su mumis“, jau Dievas mumyse. Tu ruošiesi būti „Dievas su mumis“ mūsų prigimtyje, neapleisdamas savosios. Tu su mumis kūno silpnume, varganume, iš meilės, iš atjautos, iš gailestingumo, per šeimos ryšį.

O Emanueli, o Dieve su mumis, su mumis. Žmogus negali būti su tavimi, tai tu nužengi iš dangaus, kad būtum su mumis. Elredas Rielvietis sušunka: „Kaip labiau jis gali būti su manimi? Jis mažas, kaip aš, jis silpnas, kaip aš, nuogas, kaip aš, vargšas, kaip aš. Jis supanašėjo su manimi visu kuo, paimdamas tai, kas esu aš, ir duodamas man tai, kas yra jis. Gulėjau ant žemės miręs – be balso, be jausmų. Mano akyse nebuvo šviesos. O nužengė jis, šis didis žmogus, šis galingas žodžiais ir darbais pranašas. Jis pažvelgė savo veidu į mano veidą, savo lūpomis į mano lūpas, savo rankomis į mano rankas ir tapo Emanuelis, Dievas su mumis.“

Tu esi tiesa, tu esi tiesos žodis, tu esi visa tiesa, tai kodėl žmogus vaikosi tuštybių ir griebiasi melo? Pats būdamas Įstatymas-Asmuo, nepanaikindamas senojo, mums duodi ir naująjį įsakymą: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau. Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ (Jn 15, 12 – 13). Ar atvers žmogus savo širdį tavo įsakymui? Ką jis pasirinks: gyvenimą ar mirtį?

Br. Lukas Skroblas OSB