ArsenijusAba Arsenijus, dar gyvendamas rūmuose, meldė Dievą sakydamas: „Viešpatie, vesk mane taip, kad būčiau išgelbėtas.“ Jam pasigirdo balsas: „Arsenijau, bėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas.“

Arsenijus buvo imperatoriaus rūmų aukštas pareigūnas. Jis, be abejo, turėjo visus lengvo, patogaus ir veikiausiai teisėto gyvenimo malonumus. Tačiau jis buvo krikščionis ir suprato, kokie pavojai tyko prie jo išganymo slenksčio. Todėl jis meldė Dievą be atvangos, nuolat kartodamas: „Viešpatie, vesk mane taip, kad būčiau išgelbėtas.“ Galiausiai buvo išklausytas, tačiau atsakymas, kurį jis išgirdo, buvo turbūt ne toks, kokio tikėjosi: „Bėk nuo žmonių ir būsi išgelbėtas.“

Bet ar tai nėra Jėzaus žodžių „Niekas negali tarnauti dviem šeimininkams“ (Mt 6, 24) aidas? Kiekvienas gali išgirsti panašius žodžius, nustebinančius ir netgi aštrius it kalavijas. Kai kuriuos galbūt Dievas pašauks iš tiesų atsitolinti nuo pasaulietinės visuomenės ir ieškoti išganymo pašvęstajame gyvenime, tačiau dauguma žmonių yra kviečiami siekti tobulumo savo kasdieniame gyvenime: santuokoje, darbe, mokykloje ir pan. Vis dėlto visi yra raginami vienaip ar kitaip bėgti nuo to, kas nėra išganymas.

Visi turi įžvelgti savo gyvenime įvairias pseudoišganymo formas. Kai kurias iš tokių formų pateikia pop. Benediktas XVI enciklikoje Spe salvi („Išgelbėti viltimi“). Jis pastebi, kad Europos visuomenė laiko tėkmėje (ypač Apšvietos epochos priešaušryje) bandė įsteigti proto ir laisvės valdžią. Vėliau I. Kantas pareiškė, kad tokia padėtis „bažnytinį tikėjimą“ neišvengiamai ir teisėtai keičia „racionaliu tikėjimu“ (plg. nr. 19).

Iš tokio matymo kilo tam tikra „tikėjimo pažanga“, kuri stūmė į paribius žmogaus santykį su gyvuoju Dievu ir sutelkė savo dėmesį į protą ir laisvę kaip į dvi kelrodes žvaigždes, kurios kaip tik ir turi atnešti tikrąjį žmogaus išvadavimą. Todėl šiandien vienas iš klaidingų išganymo pavidalų yra besaikė tikėjimas mokslo ir technologijų pažanga, kuri kyla iš neteisingo proto ir laisvės supratimo.

Popiežius itin įtikinamai teigia, kad žmogaus protas ir laisvė (abu yra Dievo dovana) teisingai valdo tada, kai veikia ne atskirai, o kartu su Juo. Tik tada protas tampa žmogiškuoju protu, o laisvė tampa žmogiškąja laisve (plg. nr. 23). Nes protas kaip toks neatperka ir laisvė kaip tokia neatperka. Ne mokslas atperka žmogų. Žmogus, galutinai ir neginčijamai tvirtina popiežius, atperkamas meile (plg. nr. 26).

Todėl Abos Arsenijaus išgirstus žodžius reikia suprasti šių dienų kontekste. Šiandien reikia pasakyti: bėk nuo netikrų išganymo pavidalų. Bėk nuo to, kas stato neperžengiamas kliūtis ir siekia atskirti nuo besąlygiškos meilės, ir būsi išgelbėtas. Išdrįsk priešintis šioms kliūtims, išdrįsk jas pranokti ir kabinkis į atperkamąją meilę. Raginimai „bėgti nuo“ savaime pasišaukia klausimą: „Kaip bėgti?“ Popiežius atkreipia dėmesį, kad išganymo ieškojimas neturi būti individualistinis (plg. nr. 28).

Pavojų ir išbandymų akivaizdoje žmogus dažnai lieka vienas. Galutinis apsisprendimas priklauso jam vienam, tačiau svarbu bėgti kartu su Kristumi, nes santykis su Dievu steigiamas per bendrystę su Kristumi, kuris ir yra atperkamoji meilė. O Jėzus, miręs už visus, įpareigoja žmones gyventi dėl kitų ir su kitais, todėl svarbu bėgti ir su kitais – Kristaus mistinio Kūno nariais. Bėgti kartu su Kristumi ir kartu su Jo mistinio Kūno nariais svarbu ir dėl to, kad iš savęs žmogus neturi valios jėgų šiam bėgimui.

Iš čia ir Arsenijaus prašymas: „Viešpatie, vesk mane taip, kad būčiau išgelbėtas.“ Išganymas surandamas ne savyje ir ne savo išgalėmis: tai – santykis su gyvuoju Dievu ir su tais, kurie yra traukiami į šį santykį. Popiežius Benediktas XVI nenustodamas kartojo, kad išganymas ateina tik iš šio santykio.

Parengė br. Lukas Skroblas OSB