ArsenijusVieną dieną Aba Arsenijus savo celėje buvo apimtas demonų, kurie jį vargino. Jo mokiniai, atėję jo aplankyti ir stovintys lauke, išgirdo jį šaukiantis Dievo: „O Dieve, neapleisk manęs, aš dar nieko nepadariau gera tavo akivaizdoje, bet dėl tavo gerumo, leisk man pradėti.“

Atsiskyrėliai, pasirinkę gyvenimą vienatvėje, ieškojo vidinės ramybės ir tapdavo jos atradimo žinovai. Jie ieškojo ramybės bėgdami nuo pasaulio. Bet labai greitai patirdavo, kad vien tik vienatvė pati savaime nenuramina. Jie išėjo į dykumą, bet buvo užpulti „demonų“ – gausybės minčių ir fantazijų, kurios drumstė jų ramybę.

Taip ir šiandien vienuoliai pasitraukia iš miesto triukšmo, bet šis pasitraukimas pats savaime problemų neišsprendžia. Šėtonas daug stipriau nei jų brolius ir seseris pasaulyje puola juos per vaizduotę tampydamas šią į visas puses ir stengdamasis sudrumsti širdies ramybę ir tyrumą. Reikia daug laiko, kol jaunas vienuolis, dvasios tėvo padedamas, ima atpažinti šėtono atakų metodus, blogų minčių atėjimą užuosdamas jau vien iš jų būdo prisiartinti ir iš jų kvapo. Taip pamažu vienuolis mokosi kovos prieš fantazijas meno ir vis giliau yra išvedamas į kovos lauką. Negatyvių minčių stiprumas neretai pranoksta žmogaus gebėjimą kovoti.

Arsenijaus šauksmas: „O Dieve, neapleisk manęs“, kaip tik ir liudija tokią padėtį, kuri verčia šauktis Dievo pagalbos. Šauktis Dievo yra nuostabi žmogaus laikysena, kuria jis pripažįsta savo nepajėgumą, netgi nevertumą moraliniu atžvilgiu, pagaliau priklausomybę nuo Dievo. Tačiau viena yra sakyti, jog esu vargšas žmogelis, ir visai kas kita giliai tuo tikėti.

Dykumų tėvų žodžiai visada atspindėjo jų širdies gelmę, nesvarbu, ar jie šaukėsi Dievo maldoje, ar jie bendravo su kitais. Šauktis Dievo, pripažinti savo menkumą ir prašyti jo pagalbos – visa tai yra tobula malda, nes iš pagrindų yra nuolanki ir pasitikinti.

Kodėl ir man nepriimti tokios laikysenos ir nepaversti jos įprastine savo malda? Juk ši malda puikiai išreiškia tai, kas esu nuolat prieš Dievą: bejėgis, gebantis nupulti, sužeisti save, savo artimą ir Dievą. Galiu šauktis Dievo per dieną trumpais žodžiais, dar vadinamais „strėline malda“, kaip antai, „Jėzau, pasigailėk manęs“, „Jėzau, išgelbėk mane“, „neleisk man teisti savo brolio“ arba tiesiog „Jėzau“. Tai pats galingiausias vardas pasaulyje.

Parengė br. Lukas Skroblas OSB