Aba-2Vienas brolis paklausė Abos Pemeno: „Ką reiškia psalmininko žodžiai: „mano širdis džiaugsis tais, kurie bijo tavo vardo“. Senolis atsakė: „Šventoji Dvasia teikia šiuos žodžius žmogui iki mirties ir net šiandien.“

Biblijoje apie Dievo baimę kalbama įvairiai. Ji apibūdinama kaip šiurpas, išgąstis, bausmės ir teismo baimė, pagarba ir baimingumas. Santykyje su Dievu svarbiau išskirti du baimės pavidalus: vergišką baimę ir sūnišką baimę. Vergiškos baimės atveju Dievo bausmės natūraliai bijomasi, nes bijomasi fizinių pasekmių pačiam žmogui.

Tokia tendencija iš tikro egzistavo Bažnyčios tradicijoje. Ir šiandien yra žmonių, liguistai bijančių, kad Dievas nubaus juos moraliai ar net fiziškai. Tai kraštutinė Dievo baimės rūšis. Panaši baimė neretai lydi jaunus vienuolius, kol jie pereina į kitą baimės lygmenį – sūnišką, pagarbią baimę. Šios baimės atveju Dievas yra mylimas. Jis yra mylimas dėl jo paties ir virsta meilės kupinu pagarbos objektu. Meilė persmelkia baimę ir veja ją šalin (1 Jn 4, 17). Bijoma Dievo jau ne dėl to, kad jis gali nubausti už prasižengimus, bet dėl to, kad nenorima jo nuliūdinti, nes jis iš esmės yra ne prievartos, bet meilės objektas. Taigi tai yra pagarbi, sūniška baimė.

Vis dėlto ir ši baimės rūšis gali pasiekti tam tikrą kraštutinumą ir nuvesti į lengvabūdišką familiarumą. Žmogus gali manyti: „Tiek to, nusidėsiu, Dievas vis tiek man atleis. Juk jis yra geras ir gailestingas.“ Todėl iškyla būtinybė ieškoti balanso tarp dviejų kraštutinumų. Galima manyti, kad pats psalmininkas pasiekė tokią pusiausvyrą dėl jame kylančio džiaugsmo. Džiaugsmas kyla kaip tik iš teisingo santykio su Dievu. O teisingas santykis su Dievu skatina džiaugtis ne tik savo privačiu religingumu, savo asmeninėmis maldingumo praktikomis, bet ir kitais, ir kartu su kitais, kurie pagarbiai bijo nuliūdinti savo dangiškąjį Tėvą.

Todėl kiekvienas gali patirti šį džiaugsmą šiandien tik išeidamas iš savo privataus religingumo ir įsiliedamas į bendrą Bažnyčios tikėjimą, tikėdamas kartu su kitais, kartu su visa Bažnyčia. Aba Pemenas teigia, kad tokį džiaugsmą lieja į tikinčiųjų širdis būtent Šventoji Dvasia. Šventoji Dvasia yra visur, tačiau ji yra ypač ten, kur du ar trys yra susirinkę Viešpaties vardu (plg. Mt 18, 20).

Šventoji Dvasia ragina džiaugtis per visą žmogaus gyvenimą ir per visas kartas tais, kurie teisingai bijo Viešpaties, taigi ji tai daro ir šiandien. Tai didinga. Kai žmogus džiaugiasi ir seka kito šventumu pats jo dar neturėdamas, kai jis džiaugiasi kitų dovanomis, pats jų neturėdamas, kai jis džiaugiasi kitų gera sveikata, pats jos neturėdamas – visa tai Šventosios Dvasios darbas žmoguje.

Tačiau šis darbas reikalauja ir žmogaus pastangų, tai visada Šventosios Dvasios ir žmogaus sąmoningo įsitraukimo bendras projektas. Ir šis projektas greičiau vykdomas bendruomenėje, kur žmonės siekia būti vienos širdies ir vienos sielos (plg. Apd 4, 32).

Parengė br. Lukas Skroblas OSB