VAKARIENĖIš 12, 1–8. 11–14  /1 Kor 11, 23–26 /Jn 13, 1–15:

Broliai ir seserys, girdėjote pirmame skaitinyje: pirmųjų Velykų Egipte metu ir žydų Velykų apeigose, kurios yra jų atminimas, dalyviai yra budrūs. Prieš bėgant, prieš didįjį Išėjimą, prieš nusileidžiant saulei, Velykos valgomos skubant, apsiavus kurpėmis kojas, susijuosus strėnas, laikant rankoje lazdą.

Jeruzalėje, paskutinės Jėzaus vakarienės su mokiniais metu, visi irgi yra budrūs. Vieta buvo laikoma paslaptyje, į ją patenkama sutartinais ženklais. Valgis vyko „tą naktį, kurią Jėzus buvo išduotas“.

Šis išdavimas nėra smulkmena, jis tam tikra prasme sužadino Jėzaus veikimą. Atskleisdamas išdavystę, Jėzus pasakys: „Atėjo valanda“. Kiekvieną didįjį ketvirtadienį mes iš naujo išgyvename paslėptumo ir rizikos, kuri gaubė šį šventą valgį, atmosferą. Ryškėja išdavystė, Jėzaus mirtis – jos pasekmė, o šios mirties šešėlis slegia visą valgymo laiką. Kaip tai nepanašu į šventę! Kaip tai nepanašu į Kanos vestuvių valgį, kurio metu Jėzus parodė pirmuosius ženklus! Tokiu būdu liturgija kasmet panardina mūsų eucharistiją ją pagimdžiusioje dramoje.

Žinoma, Eucharistija yra Geroji Naujiena, tai džiaugsmo sakramentas, nes jis mus gelbsti, tačiau mes negalime jo suprasti paviršutiniškai, dar blogiau, magiškai. Kad geriau suprastume šio sakramento reikšmę, didžiojo ketvirtadienio evangelija mums pateikia tarsi pagalbinę melodiją – kojų plovimą. Ką mums sako šis pasakojimas? Tai ne tik stiprinantis pavyzdys, palyginimas ar ženklas mums. Kristus nepatarnauja šiaip sau, kad duotų pavyzdį mokiniams.

Šį ženklą reikėtų suprasti kitaip. Šiame ženkle Kristus atskleidžia pačią viso savo gyvenimo prasmę. Visa, ką jis atliko – mokymas, gydymas, prikėlimas, išgelbėjimas – visa tai jis atliko kaip Tarnas, Tarnas Dievo ir žmonių. Ateidamas pas žmones, Dievas apsivelka labiausiai netikėtą drabužį, tarno, vergo, jis apsivelka mažiausiai tinkantį drabužį vaidmeniui, kurį mes norėtume jam suteikti. Kodėl jis nuplovė nusidėjėlių kojas? Kad juos pakviestų prie Dievo stalo. O eucharistija mus moko atpažinti sužalotą Viešpatį, paverstą nieku, atiduotą į mūsų rankas.

Šiame nelauktame Viešpaties vaidmenyje galime įžvelgti, jei taip galima pasakyti, ypatingą krikščionišką papiktinimą. Mat visose tradicinėse religijose ir judaizme, Dievui aukoja aukas žmogus. Štai kas žmogui natūralu, jei Dievas yra Dievas! Tačiau per Jėzų Kristų mums atskleista visai kas kita: pats Dievas paaukojo save kaip auką dėl mūsų žmonių. Tėvas „taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Sūnų“, savo viengimį Sūnų, visą save, visą savo meilę… Sūnus mus taip pamilo, kad atidavė save už mus. Tapo nebevertingos visos žmonių aukojamos aukos. Visos aukos jau yra įimtos į vienintelę Kristaus auką, mes galime tik aukoti save pačius jame. Mums belieka dėkoti – būtent tai reiškia žodis „Eucharistija“.

Tai mūsų krikščioniško ir vienuoliško gyvenimo prasmė. Šią mintį puikiai išreiškė vienas filosofas: *Pašvęstoje egzistencijoje auka turi sumažėti iki išnykimo. Auką jaučia tasai, kuris labiau žvelgia į tai, ką duoda, o ne į tai, ką gauna. Kuris žino esąs arti Dievo patiria vien jam suteiktas malones, nepriklausomai nuo jo veiksmų, kuriems ji negali suteikti vertės*. (Georges Gusdorf, L’expérience humaine du sacrifice, 1948, p. 107)

Tikrai, broliai ir seserys, mūsų tikėjimo matas yra mūsų dėkojimas. Viskas išpildyta Kristaus velykų slėpinyje, į kurio esmę mes įžengiame šiame iškilmingame šventime. Tegu tad Viešpats ateina į pagalbą mūsų tikėjimui. Jei leidžiame jam tai padaryti, jei leidžiame jam mus mylėti iki galo, iki jo paties aukos, tuomet jis galės paversti dėkojimu, eucharistija visa, kas mumyse priešinasi jo paties aukai už mus ant kryžiaus, ir mes pajėgsime vis giliau priimti jo išganymo malonę, dovaną visuomet aukojamą per kiekvieną eucharistiją.

T. Bruno Lutz OSB