SVETIMAUTOJAV gavėnios sekmadienis (2019 C)

Iz 43, 16–21 / Fil 3, 8–14 / Jn 8, 1–11

Homilija

1. Brangūs broliai ir seserys, pamažu artėjame prie liturginių metų centro, kurį sudaro Velykų tridienis ir penkiasdešimt dienų trunkantis Kristaus prisikėlimo šventimas. Gavėnios laikas, kaip žinome, nustatytas tam, kad tinkamai pasirengtume šiam šventimui, kad parengtume mūsų širdis ir protus Velykų malonei priimti. Toks pasirengimas vyksta mums einant tarsi dykuma. Eidami per ją, trokštame, kad atsinaujintų mums suteikto Krikšto malonės ir gautasis tikėjimas taptų skaidresnis.

Turbūt ne vienas patyrėme, kad šiuo metu mūsų tikėjimas išbandomas stipriau, bet sykiu jis gali būti apvalytas ir sustiprintas, jei tik išmokstame remtis Dievu nepaisydami priešingos patirties.

2. Todėl galime klausti: kaip šiandieniai bibliniai skaitiniai, ypač evangelinis epizodas, ir sykiu visas liturgijos vyksmas trokšta pamaitinti, skaidrinti ir stiprinti mūsų tikėjimą mūsų egzistencijos įvairiose dykumose?

Šiandienė Evangelijos ištrauka mus jau kelia į Kristaus kančios kontekstą. Pati pirmoji eilutė pamini „Alyvų kalną“. Apie šį kalną evangelistai kalba tik priartėjus paskutinėms Jėzaus viešojo gyvenimo dienoms. Fariziejai siekia Jėzui viešai paspęsti pinkles, pastatydami sugautą moterį žmonių būrio akivaizdoje, o tai parodo, kad Jėzaus teismas ir mirties nuosprendis jau artinasi. Kaip tekstas gerai parodo, fariziejų klausimas susijęs ne Įstatymo laikymusi. Visi gerai žino, kad Įstatymas numatė mirties bausmę ir svetimavimo bendrininkui. Šiuo atveju vyras turėjo būti atvestas kartu su moterimi. Tačiau apie tai niekas nekalba.

Siekiama visai kito – Jėzų apkaltinti viešai, kad būtų galima jį pasmerkti myriop. Mirties akivaizdoje stovi ne tik moteris, bet ir Jėzus. Jei jis pritars jos mirčiai, tuomet atsisakys savo misijos giliosios prasmės – gailestingumo. Jei nepritars jos mirčiai, tuomet bus apkaltintas, kad pastūmėjo tautą nepaklusti Įstatymui. Mirties akivaizda!

3. Ir tuomet Jėzus pasako garsiuosius žodžius: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas meta į ją akmenį.“ Leiskime, mieli draugai, kad šioje vietoje mus apimtų kelianti į viršų nuostaba ir žavesys. Pajuskime žavesį! Mat Kristus šiais žodžiais nepažemina nė vieno, net tų, kurie trokšta jo mirties. Jo vienintelis troškimas – atskleisti abiem pusėms tikrąjį gailestingojo Dievo veidą.

Jau tiek kartų Rašto aiškintojai ir fariziejai patyrė Dievo gailestingumą, tiek kartų jie balsiai tarė 50 psalmės eilutę „Pasigailėk manęs, Dieve, … apvalyk mane nuo mano nuodėmės“, jau tiek kartų jie skaitė ir studijavo Išėjimo knygos žodžius: „Esu gailestingas ir maloningas Dievas...“ (Iš 36, 6), tačiau tik dabar egzistenciškai suvokė jiems suteiktą Dievo gailestingumą. Tik dabar, jau beveik baigiantis žemiškajam gyvenimui, jie suvokė, kad nesuprasdami nešėsi su savimi didelę kaltę – neištikimybę Dievo gailestingumui. Jie nutvėrė moterį, kuri buvo neištikima, tačiau tik dabar suprato, kad jie patys visą gyvenimą buvo neištikimi, todėl kalti.

Ši scena yra praktiškas įgyvendinimas žodžių, kuriuos randame Evangelijoje pagal Joną: „Dievas nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“ (Jn 3, 17)

4. Todėl, jei sugrįžtume prie pradžios klausimo: „Kaip šiandienis evangelinis epizodas trokšta pamaitinti, skaidrinti ir stiprinti mūsų tikėjimą?“, galime atsakyti: jis mus skatina naujai atsigręžti į mums suteiktą Dievo gailestingumą, iš arčiau pažvelgti į gailestingojo Dievo veidą, įsižiūrėti į jį. Dievas nenori nė vieno iš mūsų pasmerkti, bet sykiu trokšta, kad veržtumės iš nuodėmės pančių: „Eik, ir daugiau nebenusidėk.“

Brangūs draugai, prašykime Šventosios Dvasios malonės nustebti ir žavėtis iki pačių širdies gelmių Dievo elgsena ir troškimu mūsų atžvilgiu, bet sykiu ir suvokti žodžių "Eik, ir daugiau nebenusidėk" rimtumą.

Netrukus pradėsime švęsti Eucharistijos liturgiją. Jos metu tampame Viešpaties kančios, mirties ir prisikėlimo slėpinio dalininkai.

Vis iš naujo tampant jais, pamažu mūsų žvilgsnis gali būti patraukas į tikrąjį gailestingo Viešpaties veidą, kad, kaip ir apaštalas Paulius, pamiršę, kas už mūsų, veržtumės pirmyn, siektume aukštybėse laimikio, kurio Dievas kviečia siekti Jėzuje Kristuje (plg. Fil 3, 14).

Br. Lukas Skroblas OSB