Tęsiame Trejybės doktrinos istorinę plėtotę. (žr. 1 straips. Trejybė Biblijoje). Šįkart pažvelgsime į laikotarpį nuo I. a. pabaigos iki II a. vidurio.

Pobiblinių apmąstymų apie Trejybę programą skaitome Katalikų Bažnyčios Katekizme: „Pirmaisiais amžiais Bažnyčia stengėsi išsamiau išdėstyti savo trejybinį tikėjimą, tiek siekdama pagilinti savo pačios tikėjimo suvokimą, tiek gindamasi nuo jį iškreipiančių klaidų. Tuo rūpinosi pirmieji Susirinkimai, padedami teologinės Bažnyčios tėvų veiklos ir palaikomi krikščioniškosios tautos tikėjimo“ (KBK, nr. 250).

Pirmiausia reikia kalbėti apie pirmųjų kartų Bažnyčios Tėvus, kurie dar vadinami „Apaštališkieji Tėvai“ ir Apologetai“. Jų veikla prasideda I a. pabaigoje ir tęsiasi visą II amžių. Šie vyrai užima oficialias pareigas Bažnyčioje. Vieni jų yra vyskupai, kiti – katechezės mokyklų vadovai. Šiame straipsnelyje paliesime tik „Apaštališkuosius Tėvus“, kurių veikla regima nuo I. a. pabaigos iki II a. vidurio. 

Apaštališkieji Tėvai: pastoracija ir liturgija

Pirmoji patristinė literatūra yra pastoracinė ir liturginė. Tai vyskupų ar kitų Bažnyčios atsakingųjų laiškai savo bendruomenėms. Tarp jų sutinkame Klemensą Romietį, Ignotas Antiochietis, Polikarpą SmirnietįGanytoją Hermą, Hipolitą Romietį, kuriam priskiriama „Apaštalų Tradicijos“ tekstas. Žymus katechetinis dokumentas yra ir „Dvylikos apaštalų mokymas“ (Didachė). Visų šių autorių laiškai, homilijos ir liudijimai rūpinasi įvairių bažnyčių vidaus reikalais. Įdomu, kad jiems „Raštai“ - tai Senasis Testamentas. (plg. SESBOÜE. B., p. 39). Tačiau jie jau susipažinę su kai kuriais Pauliaus laiškais ir oraline Evangelijų tradicija. Šie autoriai persiėmė apaštališkais ir judeo-krikščioniškais egzegezės principais, kurie Senajame Testamente įžvelgia ilgą Jėzaus Kristaus įvykio pranašavimą. (plg. SESBOÜE. B., p. 39). Šitaip pirmieji Tėvai liudija Trejybę savo pastoraciniuose laiškuose ir ypač krikšto apeigų praktikoje. Pateiksime tris Trejybės formuluočių pavyzdžius iš Klemenso Romiečio, Didachės tekstų ir šiek tiek vėlesnio Hipolitui Romiečiui priskiriamo mokymo.

 Pats seniausias krikščioniškas tekstas (iš neįtrauktų į Naujajį Testamentą) yra KLEMENSO ROMIEČIO LAIŠKAS KORINTIEČIAMS (apie 96 m.). Apie jį liudija Ireniejas (plg. Ireniejas Adv. Haer. 3. 3. 3). Autorius rašo pastoracinį laišką Korinto krikščionių bendruomenėms, kuriose vyksta kova dėl bažnytinės valdžios ir nesiliauja tarpusavio vaidai. Kviesdamas susitaikyti, Klemensas naudoja trinitarinę formulę: „Nejaugi turime ne vieną Dievą, ne vieną Kristų, ne vieną Dvasią, išlietą ant mūsų, ir ne vieną pašaukimą Kristuje ?“ (Laiškas kor. 46,5-6; plg. Bažnyčios Tėvai, p. 38). 

Tuo metu, tikėjimas į Dievą Trejybę perteikiamas ypač liturgijoje per krikšto apeigas. Šią tradiciją jau atspindi DVYLIKOS APAŠTALŲ MOKYMAS, arba sutrumpintai Didachė (gr. „mokymas“), parašytas I a. paskutiniais dešimtmečiai arba pačioje II a. pradžioje. Šis tekstas, atspindintis gyvą ankstyvųjų bažnyčių bendruomenių tradiciją, sako: „Krikštykite taip: visa tai sukalbėję krikštykite vardan Dievo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, gyvame vandenyje. O jei neturėtum gyvo vandens, krikštyk kitokiu vandeniu. Jei negalėtum krikštyti šaltame vandenyje, krikštyk šiltame. Jei neturėtum nei vieno, nei antro – užpilk tris kartus vandens ant galvos, vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios(Did. 7, 1-3; Bažnyčios Tėvai, p. 20).

Trejopas panardinimas nuolat bus praktikuojamas sekančiais amžiais. APAŠTALIŠKOJI TRADICIJA, III a. pradžios liturginis dokumentas, priskiriamas Iipolitui Romiečiui, teigia, kad prieš kiekvieną panardinimą, trys klausimai užduodami krikštijamajam. Tris kartus jis atsako „Tikiu“, ir tris kartus jis panardinamas vandenyje: „Kai krikštijamasis įlips į vandenį, krikštytojas uždės jam rankas ir sakys: „Ar tiki Dievą Tėvą Visagalį ?“. Krikštijamasis atsakys: „Tikiu“. Krikštytojas tuoj pat uždėjęs ant jo galvos ranką jį pakrikštys vieną kartą. Po to, jis sakys: „Ar tiki Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, gimusį per Šventąją Dvasią iš Mergelės Marijos, nukryžiuotą prie Poncijaus Piloto, mirusį, prisikėlusį, esantį gyvą tarp mirusių, užžengusį į Dangų, sėdintį Tėvo dešinėje ir grįšiantį teisti gyvųjų ir mirusių ?“. Pasakęs: 'Tikiu', jis bus pakrikštytas antrą kartą. Ir vėl krikštytojas jam sakys: 'Ar tiki Šventąją Dvasią, šventąją Bažnyčią ir mirusiųjų prisikėlimą ?'. Krikštijamasis atsakys: 'Tikiu' ir bus pakrikštytas trečią kartą“. (Apaš. Trad. nr. 21).

(žr. trečią straipsnį Šv. Justino Apologijos)

Br. Lukas Skroblas OSB

Naudota literatūra

APAŠTALIŠKOJI TRADICIJA, (coll. Sources Chrétiennes nr. 11 bis), Paris, Cerf, 1968.

BAŽNYČIOS TĖVAI, Antologija, Sudarytojai D. Alekna, V. Ališauskas, Vilnius, Aidai, 2003.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2012.

SESBOÜE. B., « Histoire des dogmes : I. Le Dieu de salut », Paris, Desclée, 1994.