Teko sutikti moterį. Palietus dvasinio gyvenimo tikrovę iš jos veržėsi žemiškąjį gyvenimą siekiantys pranokti troškimai – neaiškūs, sumišę, nedrąsūs, tarsi jų neturėtų būti, ir kartu neduodantys ramybės, kankinantys, neišvengiami, šnabždantys kažkokį tolimą, sunkiai pasiekiamą išvadavimo jausmą. Tačiau iškilo vienas itin stiprus „bet“. „Prieš eilę metų, sako ji, aš pritariau chirurginei operacijai ir panaikinau savo įsčiose užsimezgusią gyvybę. Aš nužudžiau žmogų! Dievas man niekada neatleis!“. Stebino moters užsisklendimo savyje stiprumas. Norėtume apmąstyti tokią padėtį per muitininko Zachiejaus elgesį, kurį pateiks Luko evangelija ateinančio sekmadienio šv. Mišių liturginiame šventime.

"Atvykęs į Jerichą, Jėzus ėjo per miestą. Ten buvo žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis. Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes pats buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų jį pamatyti, nes jis turėjo praeiti pro tą medį. Atėjęs į tą vietą ir pažvelgęs aukštyn, Jėzus tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn! Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį nuėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir jis yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. (Lk 19, 1–10)

Skaitant šį evangelijos epizodą, į akis krenta pirmiausia sakinys: „Jis troško pamatyti Jėzų, koks jis esąs, bet negalėjo per minią, nes buvo žemo ūgio“. Zachiejaus, kuris buvo muitininkų viršininkas ir todėl nekenčiamas savo tautiečių, troškimas mums yra minėtos moters troškimas, kuri lyg tamsoje ieško antgamtinės tikrovės, galinčios išlaisvinti ją iš kaltės jausmo, bet kartu neįstengia pranokti savo būklės. Šiame troškime slypi nesąmoningas noras patirti išlaisvinančią jėgą tokią, kokia ji yra, kaip Zachiejus norėjo pamatyti Jėzų, koks jis esąs.

Tačiau moteris negali jo pamatyti „per minią“ dėl savo „žemo ūgio“. „Minią“ galima suprasti dvejopai: ji gali būti išorinė – tai žmonių nuomonė, kuri teigia, kad šios moters pasirinkimas šiandien yra „norma“. Svarbu, kad moteris būtų laisva, nepriklausoma, nesuvaržyta, kad disponuotų savo kūnu laisvai. „Minia“ gali būti ir vidinė – tai daugybė balsų, kurie moterį kankina iš vidaus. Tai nuolat sekantys įkandin kaltės jausmai, varginantys ir traumuojantys sapnai. Šios abi minios dimensijos padaro išvadą: moteris yra „žemo ūgio“. Todėl, kaip ir Zachiejus, kol ji yra minioje, tol ji nemato išvadavimo. Tačiau kaip tik čia Zachiejaus elgesys moko, kad reikia išdrįsti pranokti savo „žemą ūgį“ ir stengtis pamatyti tą, kurio savieji nepriėmė (Jn 1,11).

Reikia lipti į medį, nes niekas negali pamatyti Kristaus lengvai, niekas negali jo pamatyti būdamas ant žemės. Niekas negali pamatyti Išganytojo, jei priklausomas nuo minios nuomonės ir negali realiai ir nuoširdžiai priimti bei išpažinti savo prasižengimų. Šiame Zachiejaus elgesyje, moteris gali įžvelgti drąsų nusižeminimą. Drąsa pasireiškia atmetant minios nuomonę, o nusižeminimas – tai nuolankus pripažinimas, kad man reikia išvadavimo, kuris negali ateiti iš manęs. Į medį reikia lipti ir todėl, kad išsivaduotum iš susikurto įstatymo, kuris viduje teisia ir nepalieka vietos gailestingumui. Lipti į medį – tai pakilti virš įstatymo į patekti į malonės būklę.

Pagaliau Jėzus Zachiejų pamato ir jam sako: „Zachiejau, greit lipk žemyn. Man reikia šiandien apsilankyti tavo namuose“. Iniciatyva ateina iš Jėzaus, iš jo malonės. Galima sakyti, kad Jėzus jau pažįsta Zachiejaus širdį ir jo troškimą. Tačiau reikėjo pasiruošimo, reikėjo, kad Zachiejus būtų matomas, reikėjo, kad Zachiejaus troškimas eitų į susitikimą su Jėzaus troškimu. Kaip tik čia pasitvirtina klasikinė Bažnyčios formulė: viską daro Dievas, bet nieko be žmogaus. Dievo malonė pajudina žmogaus laisvę iš mirties taško, ji suteikia išganymo troškimą, bet vėliau žmogaus laisvė kviečiama bendradarbiauti. Jis traukiama ir raginama taip švelniai, kad visuomet malonę gali atstumti. Zachiejus priima malonę „skubiai ir su džiaugsmu“, nes tik smarkieji grobia dangaus Karalystę. Jis įsileidžia Kristų į savo vidų su džiaugsmu.

Tačiau įsileisti Jėzų pas save reikalauja ir išpažinti moralinius prasižengimus: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto aš atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Tikras susitikimas su Viešpačiu visuomet lydimas savo kaltės suvokimo ir jos išpažinimo, jis reikalauja vidinio apsivalymo. Todėl ir mūsų moteriai svarbu suvokti, kad išsivadavimas iš savo kiauto ir besitęsiančių kalčių ateis tik per sąmoningą savo kalčių išpažinimą prieš Bažnyčios atstovą, kuris Bažnyčios vardu suteiks Kristaus atleidimą. Sąmoningai neišpažinus savo kaltės, malonė negali prasiskverbti į žmogų ir jį gydyti, ir nesvarbu, kokiomis aplinkybėmis prasižengimas buvo padarytas. Jis tiesiog įvyko. Tik išpažinus kaltes ir įsileidus malonę į savo vidų, moteris gali būti tikra dėl Kristaus žodžių: „Į šiuos namus šiandien atėjo išganymas, nes ir ji yra Abraomo palikuonis. Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. Tik tuomet ji galės patikėti Dievo gailestingumu ir pasakyti: Dievas man atleis !

br. Lukas Skroblas OSB