XXXIII (33) eilinio sekmadienio evangelija (Lk 21, 5-19) pateikia visą eilę sunkių gyvenimo fenomenų. Vieni jų susiję su gamtos nelaimėmis, kaip antai, žemės drebėjimas, ligos, badas, baisenybės ir dideli ženklai iš dangaus, kiti – su moraliniu blogiu: karas, maištas, persekiojimai, šeimos narių išdavystė ir net žudymas. Ir visa tai dėl Jėzaus Kristaus vardo. Tačiau Jėzus visus ramina, drąsina ir pažada suteikti jėgų tai pakelti. Įvairios blogio apraiškos yra gyvenimo tikrovė, kuri egzistavo prieš Kristų, egzistuoja ir po jo.Tačiau protui neduoda ramybės klausimas: tai ką gi Kristus nuveikė ir ką atnešė, jei blogis ir toliau pasaulyje egzistuoja ? Kaip mąstyti Dievo neišmatuojamą gerumą ir visagalybę, jei ir toliau regime besisukančią prievartos ir kančios spiralę ?

Be to šiandien nelengva mąstyti Dievo gerumą ir jo visagalybę kartu. Jei Dievas yra geras, tai jis nėra visagalis. Vadinasi, jis nebuvo pajėgus sustabdyti Filipinams smogusį taifūną. Jis ir toliau geras, bet silpnas, nusenęs, nebepajėgus. O jei Dievas ir toliau yra visagalis, tai jis nebėra geras. Juk kaip jis gali ramia sąžine žvelgti į taifūno nusinešusias gyvybes, tarp kurių buvo daugybė krikščionių ?

Dievo bejėgiškumo klausimas ypač iškilo po Aušvico tragedijos. Ieškodamas atsakymo į holokausto klausimą, žydų filosofas Hansas Jonas atsako vienareikšmiškai: „Dievas nesustabdė holokausto žiaurybių ne todėl, kad pasirinko to nedaryti, bet todėl, kad negalėjo to padaryti.“ (Hans Jonas. „The Concept of God after Auschwitz: A Jewish Voice“, The Journal of Religion, 67 (1987), pp. 1-13). Dievas, jo manymu, nebemąstytinas kaip visagalis, bet kaip kenčiantis. Dievo visagalybės sąvoka užleidžia vietą Dievo kančios sąvokai. Jonas teigia, kad visatos sukūrimas yra pirmasis ir paskutinis Dievo visagalybės gestas. Nuo šio akto jis tarsi „nusiima“, atsisako savo aukščiausios galios kūrinijos laisvės vardant. Todėl jis atsiduoda ir pasiveda jai. Žmonijos istorija yra žmonijos istorija ir nieko daugiau. Dievas jos savo apvaizda nevaldo. Žmogus tampa vienintelis istorijos šeimininkas ir todėl vienintelis už ją atsakingas. Jam nėra ko laukti iš Dievo. Todėl blogio klausimas yra iš esmės kyla iš žmogaus, kuris neša visą atsakomybę, darbų. Todėl klausimą: „kur buvai, Dieve, holokausto metu“, Hansas Jonas apverčia ir klausia: „Žmogau, kai tu galėjai leisti, kad atsirastų Aušvicas ?“. Žydų filosofas iškelia tokią Dievo ir žmogaus koncepciją, nes holokausto žiaurybių mąstas sugriovė visą žydų istorijos sampratą, kuri teigia, kad „Viešpats yra istorijos Viešpats“, jo buvimas turi pasirodyti istorijoje. Tuo tarpu, Aušvice Dievo nebuvo.

Po tokios Dievo koncepcijos, vėl sugrįžta klausimas: tai ką gi Kristus nuveikė ir ką atnešė, jei blogis ir toliau pasaulyje egzistuoja ? Lk 21, 5-19 epizodas duoda suprasti, kad jei Kristus nepanaikino blogio, tai jo dabartinis buvimas anaiptol nėra bejėgis; jis nėra „nusiėmęs“, „atsitraukęs“ ar pasenęs. Iš tikrųjų, dieviškasis Logas prisiėmė kūną, iškentėjo visą žmogaus egzistenciją ir ją ontologiškai išvadavo iš mirties ne tam, kad blogio daugiau nebebūtų, bet tam, kad žmogus galėtų blogį pakelti kartu su juo, jį iškentėti taip, kaip jis iškentėjo. Pagaliau, Kristaus pergalė prieš mirtį atnešė neginčijamą tikrovę: blogis neturės galutinio žodžio, jo visagalybė nugalėta. Kristaus mirtis ir prisikėlimas gravitacijos centrą perkėlė į viltį. Blogis nėra sunaikintas, tačiau Kristaus prisikėlimo viltis įrėžė į pasaulio istoriją galutinio blogio nugalėjimo perspektyvą kaip neatšaukiamą žymę. Šios blogio galios šaknų pakirtimas atliktas stulbinamai paradoksaliu būdu.

Jei Išėjimo Dievas ištraukė savo tautą iš Egipto vergijos savo fizine visagalybe, tai Kristuje jis išgelbėjo žmoniją savo silpnumu ir kančia iš meilės žmogui. Todėl jis nėra bejausmis Filipinų taifūno aukoms. Tai evangelinis Dievo kančios paradoksas, verčiantis keisti jo visagalybės sampratą. Dievas ir toliau lieka visagalis, tačiau jo visagalybė suprastina ne fizinės galios prasme, bet jo meilės visagalybės prasme. Dievas sukūrė žmogų laisvą pagal savo paveikslą ir panašumą - tai Dievo visagalybė. Dievas apiplėšė save, prisiimdamas žmogaus pavidalą, jis įėmė savin viso pasaulio blogį, jį iškentėjo iki kryžiaus mirties, dovanodamas save ir šitaip perkeisdamas blogį į meilę, pagaliau prisikeldamas - visa tai yra Dievo visagalybė.

O meilės visagalybė yra stipresnė už fizinę visagalybę. Ši meilė ir toliau rūpinasi pasauliu, ji jį lydi, ji duoda iškalbos ir išminties priešininkų akivaizdoje. Ši Meilė yra gera. Todėl Kristaus atnešta galutinio išvadavimo viltis išlaiko pasaulyje Dievo visagalybės ir jo gerumo sąvokas kartu. Pasaulį ir toliau laiko visagalės tėviško gerumo rankos iki galutinės visagalybės apreiškimo Kristaus sugrįžimo metu.

br. Lukas Skroblas OSB