Kristus-2Neseniai Rygoje įvykusi tragiška nelaimė gniaužia kvapą, teisingai ragina skelbti gedulo dienas ir kartu stumia į nežinią, versdama klausti: kaip mąstyti šią skausmą sukėlusią situaciją (ypač aukų artimiesiems) ? Be to, turbūt nėra žmogaus, kuris savo artimųjų ar draugų tarpe nebūtų patyręs tragiškos netekties skausmo. Toks skausmas kiekvieną tarsi priremia prie sienos, net skelia jį pusiau ir neretai neatneša jokio atsakymo. Belieka beviltiškai pasiduoti aklai ir negailestingai likimo valiai. Ir vis dėlto, norėtume užduoti sau klausimą: ką tokioje situacijoje duoda buvimas krikščionimi ? Nieko ? Ar kažką daugiau ?

Aukščiausiasis Protas

Rygos atvejis sugrąžina į prasmingą pokalbį su viena moterimi. Tai buvo psichologė, priimanti daug pacientų, lydinti juos šiandienių psichologinių sutrikimų vingiuose. Iškilus Dievo temai, ji sako: „Aš irgi tikiu į Dievą ir savo pacientams dažnai sakau: 'O jūs žinote, kad egzistuoja Aukščiausiasis Protas, kuris viską valdo. Žinokite, kad visa, kas jūsų gyvenime įvyksta, turėjo įvykti. Gamtos nelaimės, katastrofos, įvairios moralinio blogio pasekmės – viskas turėjo įvykti' “. Po tokių ištarmių, iškilo klausimas: į kokį Dievą moteris tiki ir kas tas Aukščiausiasis Protas ? Juk sudabartinant šį teiginį, logiškai galima daryti išvadą: jeigu viskas turėjo įvykti, tai turėjo sugriūti ir Maximos stogas Rygoje! Dar daugiau, šis Aukščiausiasis Protas tam tikra prasme šią griūtį užprogramavo! Negana to, jis užprogramavo ir nekaltų žmonių mirtį! Todėl reikėjo, jei ne išoriškai, tai bent viduje šiam psichologui pasakyti: man tokio jūsų Proto nereikia! Man nereikia jūsų šalto ir žiauraus Proto, kuris pateisina pasaulio baisybes ! Man jo nereikia, nes jis stumia žmogaus gyvenimą į absurdą!

Taip ir liko neaišku, kaip moteris supranta Aukščiausiąjį Protą ir ką konkrečiai jis jai duoda. Bet ši Aukščiausio Proto koncepcija labai asocijuojasi su Hegelio Protu. Perdėm supaprastinant, galima pasakyti, kad Hegelio manymu pasaulį valdo būtent Protas arba Dvasia. Jis yra tarsi nematoma gysla, kuri veda pasaulio istoriją. Šis Protas naudojasi žmonių aistromis, kad stumtų istoriją į priekį, o jo žaisliukais tampa aistringi, ypatingų talentų žmonės. Antai, būdamas filosofijos profesoriumi, paskaitos metu pamatęs pro langą žygiuojantį Napaleoną, Hegelis sušuko: „Aš mačiau ant arklio jojantį Protą“. Šis Protas viską valdo arbitrariškai nepalikdamas vietos subjekto laisvei, pateisindamas visas katastrofas, karus, nes jų dėka Protas gali irtis į priekį. Tai dialektinis pasaulio istorijos ėjimas į priekį. Visa pasaulio istorija yra nešama šios srovės, o žmogus suvokia savo gyvenimo baisybes kaip būtinybę. Viskas galų gale tampa tragiška ir absurdiška.

Dieviškasis Logas

Atstumta Aukščiausiojo Proto logika (tokia, kokią teigė pašnekovė), atsakymų neatneša. Žmogaus protas, siekiantis išeiti iš absurdo, ir toliau ieško kažko aukštesnio, kažko, kas geba įprasminti kančios ir skausmo absurdą. Todėl būdams krikščionis aš ieškau prasmės kito Proto, šįkart dieviškojo Logo, kuris kaip savą prisiėmė Jėzaus Kristaus žmogiškąją prigimtį, šviesoje. Teologinė mintis sako, kad dieviškasis Logas per kurį Dievas save nuo amžių pažįsta ir „ištaria“,„visada jau“ egzistavo prieš Įsikūnijimo įvykį, o Jėzumi Kristumi jis tapo nuo savo žemiškosios egzistencijos pradžios. (plg. Naujasis teologijos žodynas. p. 248). Bažnyčia netrukus įves į Adventą, kuris kaip tik yra laukiantis pasiruošimas iš naujo išgyventi dieviškojo Logo tapimą kūnu. Šis Logas, prisiėmęs visą žmogaus kūną, atskleidžia tikrąjį Dievo veidą, kuris iš pagrindų nušvinta kaip pilnatviška, bedugnė meilė žmogui. Todėl Logas yra daugiau nei šaltas filosofų Protas. Jam žmogus rūpi. Jis netrokšta žmogaus mirties, jis jos neužprogramavo.Jėzaus Kristaus žmogystė apreiškia pirmapradę Dievo meilę žmogui ir ši meilė yra iš pagrindų trejybinė meilė. Ši Dievo meilė žmogui ir pasauliui, kurią Dievas Tėvas įrodė Sūnaus atidavimu, pasireiškia Jėzaus Kristaus gyvenimu, kančia, mirtimi ant kryžiaus dėl kitų ir prisikėlimu iš numirusių. Per šį dieviškojo Logo tapimą kūnu krikščionis turi galimybę pasiekti didžiausia Dievo artumą.

Tokie tvirtinimai verčia klausti: ką šis artumas duoda egzistencinio skausmo akivaizdoje ? Kristus gyvenimas, mirtis ir prisikėlimas įvyko ne tam, kad išteisintų Dievą blogio akivaizdoje, jis atėjo ne tam, kad paaiškintų, kodėl praradau savo mylimą žmogų tragiškoje situacijoje; jis man nepasako, kodėl Dievas tragedijai neužbėgo už akių. Šio klausimo teologija neišsprendžia ir turbūt ji to nepadarys iki tol, kol į jį atsilieps pats Dievas laikų pabaigoje. Tačiau Kristus atėjo pasiekti žmogiškos kančios bedugnę. O kai Kristus išgyvena ką nors, tai paliečia visus. Jis kentėjo net tam, kad mane išlaisvintų iš kančios ir fizinės mirties, jis kentėjo, kad galėčiau kentėti ir mirti kitaip, kartu su juo, gilioje bendrystėje su juo. Todėl man svarbu pamažu keisti logiką: pereiti iš „kodėl jis nesustabdė“ į „kaip jis yra dabar mano kančioje“.

Toks kančios veido apgręžimas jau laisvina. Bet laisvės teikia ir tai, kad Kristus yra ne tik prisikėlęs, bet ir „prisikėlimas ir gyvenimas“ (Jn 11, 25) bei mūsų prisikėlimo viltis, nes „prisikels tie, kurie mirė Kristuje“ (1 Tes 4, 16). Todėl Kristaus prisikėlimas yra ir mūsų būsimo prisikėlimo priežastis. Kristaus prisikėlimo tikrovė taip sakant išplečiama visų žmonių atžvilgiu ir pasako, kad mano artimojo išnykimas nėra visiškas. Grigalius Nysietis sako: „Ištiesdamas ranką tam, kuris gulėjo kape, ir tartum pasilenkdamas prie mūsų lavono, jis panoro taip prisiartinti prie mirties, kad paragavo mirties, jog prisiimtų mirusiojo būvį ir savo kūnu suteiktų prigimčiai prisikėlimo pradą“ (Oratio catechetica magna 32). Klemensas Aleksandrietis pasakys, kad tam tikra prasme Kristus „saulėlydį pavertė saulėtekiu“ (Protrepticus 11). Toks ontologinis mirties nugalėjimas leidžia, bent iš dalies, pakelti artimojo netekties absurdą ir skausmą, kadangi viskas nesibaigia mirtimi.

Apibendrintai galime pasakyti, kad krikščioniškoji egzistencija duoda daugiau nei aklas atsidavimas likimui. Ji atneša laisvę dominuojančio fatalumo atžvilgiu. Tiesa, kad Dievo priartėjimas Kristaus asmenyje neužkerta kelio tam, kad konkrečiuose likimo smūgiuose, katastrofose ir nusikaltimuose, Dievo valia kaip meilė neretai yra neįžiūrima. Tačiau ši meilė yra reali ir galima.

Br. Lukas Skroblas OSB