Nuo II a. vid. Apaštališkųjų Tėvų (žr. praėjusį straipsnį apie Apaštališkus Tėvus) literatūra užleidžia vietą ginamiesiems ankstyvųjų apologetų darbams. (plg. Sesboüé. B., p. 39). Bažnyčia jau tampa istorine tikrove ir pasaulis jau nebegali jos ignoruoti. Krikščionių tikėjimas plinta ir skirtinguose visuomenės sluoksniuose, ir įvairiuose Romos imperijos regionuose. Krikščionių gyvensena darosi vis labiau pastebima ir identifikuojama. Tampa aišku, kad šio „naujojo kelio“ žmonės nėra vien tik nauja žydų sekta. Toks ėjimas į viešumą krikščionims atnešė įvairaus pobūdžio priekaištų ir šmeižto. Būta įvairiausių prasimanymų apie krikščionių kultą ir dorą, esą jie užsiima kanibalizmu (aukoja ir valgo savo kūdikius), kraujomaiša, garbina asilų galvas ir pan. Į tokius šmeižiančius kaltinimus krikščionybė atsakė nesunkiai. Ji pasakojo apie krikščionių papročius, apeigas, dorovinius reikalavimus, kuriuos liudija Apaštališkųjų Tėvų raštai.

Daug sunkiau buvo atsakyti į doktrininio pobūdžio priekaištus, girdi, krikščionių religija yra bedieviška, asociali ir nauja (reiškinio senumas buvo teisėtumo ir kokybės ženklas). Mokymo lygmenyje, krikščionybę pirmiausia reikėjo ginti nuo išorinių priešų – žydų ir pagonių, po to, nuo vidinių priešų – eretikų. Išorinių priešų atžvilgiu pirmiausia egzistavo sunkus dialogas su žydais. Neužteko formaliai atsakyti, jog Jėzaus Biblija – Senasis Testamentas – pripažįstamas Dievo žodžiu. Reikėjo svariai atsakyti, kokį pagrindą Jėzaus mesijiškumas turi žydų šventraštyje, kodėl krikščionys nesilaiko žydų įstatymo, bet lieka Sandoros paveldėtojais (plg. Bažnyčios Tėvai, p. 134).

Dar didesnis iššūkis kilo iš kitos išorinių priešų kategorijos – pagonių. Reikėjo rasti sąlyčio taškus su pagonių kultūra, ypač filosofija, neprarandant kritiškos dvasios ir neaukojant Evangelijos saugiam intelektualiniam kompromisui. (plg. ten pat. p. 134). Kaip tik šiuo laikotarpiu į Bažnyčią ateina naujų pajėgių žmonių, pasiryžusių ne tik gyventi pagal Evangeliją, bet ir ginti ją nuo puolimų bei pristatyti netikintiesiems savo tikėjimą ir gyvenimo būdą. Šie žmonės vadinami ankstyvaisiais apologetais. Tai krikščionių rašytojai, II ir III a. raštu pateikę ginamuosius veikalus, skirtus nebe vien Bažnyčios vidaus reikmėms tenkinti, bet ir aplinkiniam pasauliui paveikti. Pagrindiniai II. a. apologetų atstovai yra šv. Justinas (100 – 165), Tacijanas (120 – 176) ir Atenagoras (II a. po Kr. ?). Siekdami apginti krikščionybę nuo kaltinimų ir išsamiau pateikti trinitarinį tikėjimą, šie apologetai ieškojo sintezės tarp krikščionių tikėjimo ir pagonių helenistinės kultūros. Šiam tikslui jie ėmė kurti Logo teologiją (Ramonas A. p. 205).

Logo teologija

Norint lengviau suprasti pagrindines apologetų Logo teologijos traktuotes, pravartu trumpai pažvelgti iš kur kilo Logo sąvoka ir kaip ją perėmė apologetai. Logas (gr. logos – kalbėjimas, žodis, protas, aiškinimas, teigimas) antikinėje filosofijoje anksti tapo sąvoka. Vorgrimleris teigia, kad šią sąvoką ima naudoti dar graikų filosofas Herakleitas (apie 480 pr. Kr). Šiam ji reiškia surenkantį bei surikiuojantį mąstymą. Platonui (apie 480 pr. Kr) logas yra argumentais grindžiama tiesos ištara, sąvokos apibrėžimas ir pažįstančio proto veikla. Aristotelį logas domino kaip racionali kalba. O stoicizmo filosofijoje logas buvo visuotinis, determinuojantis, protingas pasaulio principas, į kurį žmogus privalo, kiek galėdamas, lygiuotis savo etiniu elgesiu, pirmiausia afektų tramdymu (plg. Vorgrimler, p. 319). Stoikų manymu, Logas yra kūrybinis pasaulio principas, tampantis dieviška galia, nuo kurios priklauso visatos kilmė ir jos įsielinimas (plg. Francen, A. p. 33).

Garsus filosofijos istorikas lenkas Tatarkiewicz parodo, kad šis logas yra dieviškas. Jis persmelkia visą pasaulį ir jį valdo. Jis persmelkia ir kiekvieną daiktą, todėl daiktai tampa dieviški. Jis skleidžiasi pasaulyje per vadinamasias logo sėklas (logoi spermatikoi). (Vėliau krikščionių apologetams Logo sėklų idėja bus labai svarbi). Stoikai pripažino tik gamtinį pasaulį, bet jame įžvelgė antgamtinę prigimtį. Jie pripažino tik medžiagą, bet jai priskyrė sielos, proto, net Dievo savybes. Antai, Platono dievas-demiurgas, kuris kūrė pasaulį, buvo transcendentinis. Stoikai šį demiurgą įjungia į pasaulį. Jų nuomone, Dievas yra, bet ne anapus pasaulio, o jame; jis esąs jam tapatus – tai stoikų panteizmas (gr. pan – visa + theos – Dievas). Dievas yra visur. (plg. Tatarkiewicz p. 148 – 149). Pirmųjų apologetų Logo teologijos spekuliacijos semiasi įkvėpimo kaip tik iš šių stoicizmo filosofijos argumentų, tačiau nemažai autorių teigia, kad jie tai daro per Filono Aleksandriečio metafizika.

Filono Aleksandriečio įtaka

Filonas, Aleksandrijos žydas, gimė apie 25 m. pr. m. e., o mirė apie 50 m. e. m. Jis buvo pirmiausia žydų teologinės tradicijos atstovas, bet kartu jį veikė graikų filosofija. Iš graikų doktrinų didžiausią įtaką jam turėjo Platono ir pitagorininkų, taip pat stoikų filosofija. Jis sukūrė savitą sistemą, naudojant graikų sąvokas, tačiau ant žydų tikėjimo pamato. Tatarkiewicz pažymi, kad Filono epochos protas tarp Dievo ir pasaulio regėjo prarają, nors stoikai ir skelbė panteistines idėjas. Mąstysena buvo ištisai dualistinė. Tačiau šios dvejopos būties nuojautoje glūdėjo neįveikiamos vienovės poreikis. (p. 184). Filono sistemos išeities taškas buvo Dievas. Jo Dievo samprata buvo sinkretinė, sujungianti į vieną sąvoką graikų absoliučios būties ir žydų vienintelio Dievo savybes. Filono Dievas – nepasiekiamas ir nesuprantamas, tačiau kartu jis asmuo – geraširdis, galingas, visažinis. (ten pat. p. 185). Tuo tarpu, materiją jis suprato panašiai kaip Platonas: ji yra beformė, inertiška, besielė. Dievas ir materija, jo teigimu, yra tokie priešingi, kad negali tarpusavyje tiesiogiai susiliesti. Todėl, jei materialusis pasaulis yra Dievo sukurtas ir valdomas, tai tik per tarpininką. Tokiu tarpininku Filonas laikė Logą.

Platono filosofijoje tokios tarpinės grandys buvo idėjos. Filonas šias idėjas perima, tačiau jas teologizuoja. Jo teorijoje iškyla trys svarbūs elementai: 1) Šios idėjos egzistuoja ne pačios savaime, o Dieve; tai – dieviškos mintys. 2) Šios mintys yra kartu ir dieviškos galios, kurios pereina į pasaulį ir jį formuoja. Šioje vietoje Filonas priartėja prie stoikų, (stoikų Logas, kaip minėta, valdo ir formuoja pasaulį) ir 3) Logas yra asmuo. Kaip tik šiuo teiginiu, Filonas atsiskiria ne tik nuo Platono, bet ir nuo stoikų bei apskritai nuo graikų. Tai grynai Rytų motyvas. Logas yra asmuo, angelas, tarpininkas tarp Dievo ir pasaulio, be to, dar ir Dievo sūnus, maža to – kitas dievas. Jo kūrėjas yra Dievas, pats jis savo ruožtu yra pasaulio kūrėjas, tasai, kuris iš materijos suformavo pasaulį. Štai taip iš skirtingų motyvų – Platono idėjų, stoikų galių, žydų angelų – radosi Filono Logo sąvoka. Dievas, Logas ir materialusis pasaulis – tai trys būties hierarchijos pakopos, vedančios nuo tobulybės iki netobulybės. (Ten pat. p. 186).

Ši nauja Logo sąvoka privedė prie itin svarbaus pastebėjimo: dauguma autorių mano, kad filoniškoji Logo sąvoka buvo vienas iš pagrindinių šv. Jono Evangelijos Prologo šaltinių. Pirmose Prologo eilutėse šis logas pritaikomas Kristui: „Pradžioje buvo Žodis (Logas), tas Žodis (Logas) buvo pas Dievą, ir Žodis (Logas) buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado niekas, kas tik yra atsiradę“. (Jn 1, 1-3). (plg. Aster von E. p. 97). Kiti autoriai, kaip antai garsus prancūzų egzegetas André Feuilletas, teigia, kad be vėlyvojo judaizmo filoniškosios įtakos, šv. Jono Evangelijos autorius dar galėjo būti įtakotas tiesiogiai graikų tradicijos, jis galėjo tiesiogiai semtis įkvėpimo ir iš Senojo Testamento Žodžio ir Išminties sąvokų, kurios buvo suasmeninti Dievo požymiai.

Už Senojo Testamento lemiamą įtaką pasisako nemaža dalis egzegetų. Dėl Filono įtakos, remdamasis kitu žinomu egzegetu Lagrangu, Feuilletas galiausiai daro išvadą: jei Jono Evangelijos autorius ir rėmėsi filoniškąją Logo samprata, tai jį radikaliai transformavo. Feuilletas tam tikra prasme prieštarauja Tatarkiewicz minčiai, teigdamas, kad Filono logas, nors ir yra daugiau nei Dievo požymis bei skiriasi nuo Dievo, nėra Dievas tikrąja žodžio prasme. Tuo tarpu Jono logas yra Dievo Sūnus, aiškiai kitoks nei Tėvas ir kartu tobulai susivienijęs su juo. Filono logas, atėjęs daugiau iš Platono dievo nei iš Biblijos, siekia susitapatinti su gamtiniu protu, nes jis nori sujungti Izraelio Dievo žodį su protu, tuo tarpu Jono logas išsaugo biblinę Žodžio prasmę. (plg. Feuillet, A. p. 673).

Pastaroji mintis leidžia manyti, kad Jono logas kyla iš įvairių šaltinių. Kaip bebūtų, apologetai, savo mokymo išeities tašku pasirinko Jono Evangelijos prologą (Jn 1,1) (Grillmeier. A. cituoja Ramonas A. p. 205). Netrumpas Logo sąvokos ekskursas leidžia sugrįžti prie ankstyvųjų apologetų, kurie, norėdami nutiesti tiltą tarp krikščionių tikėjimo ir helenistinės kultūros, ima kurti logo teologiją. Jie siekia pristatyti Evangeliją pagonių pasauliui pasinaudodami II a. filosofijos kategorijomis, ypač stoicizmo. Tai buvo tinkamiausias būdas, nes, kaip pažymi Tatarkiewicz, pradiniu krikščionybės radimosi laikotarpiu filosofinės graikų sąvokos buvo taip persiėmusios religine mąstysena, jog galėjo būti pritaikytos bet kuriam tikėjimui. (Tatarkiewicz p. 197.) Jis taip pat patikslina, kad krikščionybės pamatas jau buvo sukurtas Kristaus mokslo dar prieš imant reikštis šioms svetimoms įtakoms. O tos įtakos lietė ne mokslo branduolį, bet tik jo sąvokinį įprasminimą bei sistemos plėtrą. (Tatarkiewicz p. 197.) Kaip minėta, pagrindiniai ankstyvieji apologetai buvo šv. Justinas, Tacijanas ir Atenagoras. Pristatysime tik šv. Justino doktriną.

Šv. Justinas

Šv. Justino (g. apie 100., m. apie 165 m.) kūryba – naujas žingsnis krikščionių savivokos ir santykių su pasauliu laikotarpis. Jis, reikšmingiausias II a. apologetas, gimė Flavia Neapolio (šiandien Nabluso) mieste Palestinoje, veikiausiai pagonių šeimoje. Jo raštai liudija gerą ano meto graikų kultūros žmogaus išsilavinimą. Į krikščionybę jį patraukė kankinių drąsa: jis supratęs, kad tokie žmonės tikrai negali gyventi „blogio ir malonumų meilės gyvenimo“. Tapęs krikščionimi Justinas lieka filosofu. Jam pirmajam krikščionybė – tikriausia filosofija. Mus pasiekusius savo veikalus parašė Romoje, čia sutiko ir kankinystę. Justinas yra pirmas krikščionis, pasinaudojęs Platono filosofijos kategorijomis, pirmas pradėjęs aiškintis krikščionių tikėjimo ir pagonių filosofijos, Dievo malonės ir pažinimo mąstymu santykius ( plg. Bažnyčios Tėvai, p. 146 – 147).

Justinas siekė dialogo ir su žydais, ir su pagonimis. Diskusiją su žydais gerai iliustruoja jo veikalas „Pokalbis su žydu Trifonu“. Apie šią diskusiją šiame straipsnyje nebus kalbama, nors ji ir verta atskiros studijos. Tuo tarpu diskusiją su pagonimis atskleidžia dvi mus pasiekusios Apologijos. Pirmoji Apologija skirta imperatoriui Antoninui, paprastai vadinama I -aja arba Didžiąja apologija (apie 153 – 154), ir po kelių mėnesių pridurtas priedas Krikščionių apologija Romos senatui, vadinam II-aja arba Mažąja apologija. Abi šios apologijos siekia radikaliai pakeisti imperijos politiką krikščionių atžvilgiu. Justinas siekė parodyti krikščionių doktrinos protingumą. Jis tai darė parodydamas sąlyčio taškus tarp helenistinės filosofijos ir krikščionybės. Tie sąlyčio taškai padaro šias dvi doktrinas natūraliais sąjungininkais proto ir tiesios kovoje su tradiciniu politeizmu. Svarbiausi sąlyčio taškai buvo kaip tik logas ir logo sėklos (logos spermatikos). Kalbėdami apie Logą, pažvelgsime, kaip Justinas suprato Dievą, po to, kaip jis traktavo Dievo Logą ir pagaliau, koks santykis tarp Dievo ir Jo Logo.

Šv. Justino Dievas

Justino doktrina apie logą turi būti suprasta jo teologijos šviesoje, t. y., jo doktrinoje apie Dievą. Dievas Justinui yra Biblijos Dievas: jis vienintelis ir visų dalykų Kūrėjas. Tuo pat metu, Justinas yra įtakotas graikų filosofų Dievo koncepcijos. Jis randa pas juos su Biblija derančių Dievo pavadinimų, kaip antai „Tėvas“, „Visų dalykų Tėvas“, „Tėvas ir kūrėjas“, „Tėvas ir mokytojas“. Jis juo randa, nes pirmųjų dviejų amžių filosofinės mokyklos pripažįsta universalią Dievo tėvystę. Ypač Justinas pabrėžia ir pasinaudoja kitu filosofų teiginiu: Dievas yra transcendentinis, nekintantis, neišsakomas ir bevardis. Justinas dar pasakys, kad Dievas yra agennetos „nepagimdytas“ (po Nikėjos susirinkimo bus veikiau sakoma agenetos – „nesukurtas“, „be pradžios“). (plg. Munier p. 97). Tačiau Justino Dievo transcendencija yra kitokia nei filosofų. Jis yra transcendentinis ne taip, kad neveiktų pasaulyje, bet kad neapsireiškia žmonėms tiesiogiai (plg. Puech A. p. 101). Tačiau kaip parodyti tikėjimą į Jėzų Kristų, Dievo Sūnų ? Į tai atsako Justino Logo doktrina.

Dievo Logas

Pateikdamas savo doktriną imperatoriui Antoninui ir jo sūnums, Justinas pristato krikščionių doktriną kaip filosofiją, išminties ir tiesos mokyklą, kurios mokytojas (didaskalos) yra Kristus (I Apol., 14-20). Tačiau jis kartu tvirtina Logo ir Jėzaus Kristaus tapatumą: „ Ir kai sakome, jog Žodis, kuris yra pirmasis Dievo gimdytinis, mūsų mokytojas Jėzus Kristus gimė be lyčių sueities, ir kad jis nukryžiuotas, numiręs ir prisikėlęs įžengė į dangų, mes neįnešame nieko nauja, lyginant su jūsų kalbomis apie tuos, kuriuos vadinate Dzeuso sūnumis“ (I Apol., 21,1). Justinas naudoja ir kitus vardus nusakyti tam, kuris atėjo iš Dievo: tai „pats Dievo Sūnus“ (I Apol., 6, 2), „jo angelas“ (I Apol., 63, 5), „jo pasiuntinys“ (apostolos) (I Apol., 12, 9).

Tačiau apologetas naudoja ypač pamatines „Dievo Sūnaus“ ir „Logo“ ištarmes, kurios dažnai keičia viena kitą. Tai matoma iš sekančių eilučių:

Vien tik Jėzus Kristus buvo pagimdytas kaip Dievo Sūnus tiesiogine žodžio prasme. Jis yra Dievo Logas, jo pirmgimis, jo galia. Tapęs žmogumi Dievo valia, jis mums suteikė šį mokymą, kad perkeistų ir atnaujintų žmoniją“ (I Apol., 23, 2).

Pirmoji galia, po Dievo Tėvo ir visatos Viešpaties, yra Logas, kuris yra ir jo Sūnus. Kaip, prisiėmęs kūną, jis tapo žmogumi, pasakysime vėliau“ (I Apol., 32, 10).

„Mes esame išmokyti, kad Kristus yra Dievo pirmgimis, ir paskelbėme, kas jis yra Logas, kuriame dalyvauja visos žmonių giminės“ (I Apol., 46, 2).

Šie žodžiai buvo pasakyti, kad būtų įrodyta, jog Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus ir jo pasiuntinys, nes jis pirmiausia yra jo Logas ir po to jis pasirodė..“ (I Apol., 63, 10).

Kitoje vietoje Justinas labiau atskleidžia savo doktriną, kartu paliesdamas priekaištus žydams: „Kadangi žydai visuomet mano, kad Mozei kalbėjo visatos Tėvas, tuo tarpu jam kalbėjo Dievo Sūnus, kuris vadinamas jo Angelu ir jo Pasiuntiniu, jiems teisingai priekaištauja pranašų Dvasia ir pats Kristus, kad jie nepažino nei Tėvo, nei Sūnaus. Mat kurie teigia, kad Sūnus yra Tėvas patiria priekaištų, jog nepažįsta Tėvo ir nežino, kad visatos Tėvas turi Sūnų, kuris, būdamas Logas yra Dievo pirmgimis ir pats yra Dievas“ (I Apol., 63, 14-15).

Logo santykis su Dievu Justinui Logas yra Dievo Sūnus, Dievo pirmgimis. Ši dieviška sūnystė skirta tik jam vienam. Ji skiriasi nuo žmonių sūnystės, ji skiriasi ir nuo Zeuso sūnų gimimo (I Apol., 21,2). Logas yra Dievas, jis buvo su Tėvu jau tada, kai Tėvas per jį kūrė visatą (II Apol., 6, 3). Šia prasme, jis yra tarpininkas tarp Dievo ir pasaulio. Tačiau šioje vietoje kyla klausimas: iki kur siekia Logo pirmumas ? Ar Logas buvo su Tėvu nuo kūrimo momento pradžios, ar reikia kalbėti apie amžiną Logo gimimą ? Šis klausimas buvo dažnai iškeltas ir dažnai Justino doktrinai buvo prikišamas tam tikras subordinacionizmas. Šios teorijos požiūriu, dieviškasis Logas nėra vienesmenis su Tėvu, o tik dieviškoji „jėga“, per kurią Tėvas „išganymo plotmėje“ daro poveikį kūrinijai ir žmonijai. Kitaip tariant, Logas yra žemesnis už Tėvą. Tokia tendencija iš tiesų iškyla kai kuriose Justino mintyse. I apologijoje jis sako: „Logas, po Dievo, kuris jį pagimdė, yra pats galingiausias ir pats teisingiausias viešpats, kurį mes pažįstame“ (I Apol., 12, 7).

Tokią subordinaciją pastebi vokiečių teologas Volfhartas Panenbergas (plg. Ramonas A, p. 206). Tačiau šiuolaikinis prancūzų teologas Michel'is Fédou'as atkreipia dėmesį, kad Justino doktrinos subordinacijos mintį iškėlė vėlesnė teologija. Tuo tarpu pats Justinas, jei ir paliko nevienareikšmiškų minčių, tai kitur aiškiai tam prieštarauja. Viena vertus, jis teigia, kad Logasbuvo pagimdytas be lyčių sueities“ (I Apol., 21,1), jis yra „Dievo pirmgimis“ ir „jis pats yra Dievas“ (I Apol., 63, 15), kita vertus, jei jis pasako, kad Logas gimė iš Dievo ir tam tikra prasme yra už jį žemesnis, tai dar nereiškia, kad Logas nėra amžinas. Tai tiesiog gali reikšti, kad Logas yra pagimdytas Tėvo, o Tėvas yra Šaltinis, Pradžia be pradžios. (plg. Fédou M. p. 150). Dievo pagimdytas Logas yra ir tas, per kurį Dievas sukūrė pasaulį. Logo misija – apreikšti transcendentinį Dievą. Jis tai daro per teofanijas ir pranašystes žydų tautai, o pagonims - per sėklinį Logą (Logos spermatikos) ir Logo sėklas (Spermata tou Logou). Tai dvi nelengvos, bet labai svarbios sąvokos Justino doktrinoje.

Sėklinis Logas ir Logo sėklos

Justino teigimu, Logo tarpininkavimas pasireiškia ir tuo, kad jis jau veikė tautose prieš jam tampant kūnu. Logas veikė per antikos išminčius ir teisiuosius. Norėdamas tai atskleisti, apologetas panaudoja sėklinio Logo ir Logo sėklų sąvoką. Pirmiausia dera pacituoti vieną Justino tekstą apie Logo išankstinį veikimą tautose: „Mes esame išmokyti, kad Kristus yra Dievo pirmgimis, ir paskelbėme, kas jis yra Logas, kuriame dalyvauja visos žmonių giminės. Taigi tie, kurie gyveno pagal Logą, yra krikščionys, nors ir buvo laikomi bedieviais, kaip tarp graikų Sokratas ir Herakleitas, ir į juos panašūs, o tarp barbarų Abraomas ir Ananijas, ir Azarijas, ir Misaelis, ir Elijas, ir daugelis kitų, kurių darbus ar vardus suminėti, kaip žinome, būtų ilgas darbas, todėl dabar susilaikome. Tad anksčiau gyvenusieji, kurie nesilaikė Logo, buvo netikėliai ir Kristaus priešai, ir žudikai tų, kurie Logo laikėsi; o pastarieji, laikęsi ir besilaiką Logo, yra krikščionys ir lieka bebaimiai bei nesujaudinami“ (I Apol., 46, 2-4).

Toliau Justinas parodo skirtumą tarp Sėklinio Logo ir Logo sėklų. Pacituosime tik vieną apologeto sakinį, kuris parodo skirtumą tarp abiejų sąvokų: „Rašytojai galėjo, dėka juose patalpintų Logo sėklų, matyti tikrovę, nes viena yra būties ir jo panašumo sėkla (sperma), suteikta žmonėms sulig jų gebėjimu, visai kita yra pati būtis (t. y., sėklinis Logas). Dalyvavimas jame ir sekimas juo ateina iš malonės, kurią jis teikia“ (II Apol., 13, 5-6). Kitaip tariant, Justinas teigia, kad visi prieš Kristų gyvenę filosofai kūrė ir buvo daugiau mažiau teisūs dėl juose buvusių Logo sėklų, o šios sėklos leidžia žmogaus protui dalyvauti Loge. Sėklos išteka iš Logo veiklos, nes Logas „sėja“ pažinimą žmonių protuose. Tačiau, kadangi filosofai neturėjo viso integralaus sėklinio Logo, o tik jo sėklas, jie neturėjo visos tiesos ir kaip tik todėl prieštaravo vienas kitam. Tuo tarpu, Kristus yra tikrasis Logas, tapęs kūnu. Jis yra integralus Logas, kuriame yra visa tiesa (plg. II Apol., 13, 2-3).

Išvados

1. Justinas parodo, kad krikščionių filosofija viena vertus, iš esmės neprieštarauja helenistinei kultūrai ir filosofijai, ir kita vertus, ji yra už juos aukštesnė ir autentiškesnė, nes jai atskleistas pilnas pažinimas.

2. Kartu su kitais ankstyvaisiais apologetais, Justinas sukūrė mąstymą, gebantį įeiti į dialogą su filosofija. Šis mąstymas sujungia tikėjimą su protu ir parodo krikščioniško tikėjimo protingumą.

3. Tai pirmoji rimta refleksija, siekianti suvokti dievišką vienovę ir Trejybę, šiandien vadinamą trejybiniu monoteizmu.

4. Iš Justino tvirtinimų aiškiai išplaukia stoicizmo įtaka. Kai kurie autoriai mano, kad Justinas čia priartėja labiau prie platonikų (plg. Andresen. C. p. 312-344), dar kiti įžvelgia aiškią Filono, kuris naudojo sėklinio Logo ištarmę, įtaką. (plg. Holte R. 96-100). Svarbu pastebėti ir tai, kad Justino Logas visiškai dera su Jono Evangelijos Prologo Logu. Ir vienam, ir kitam Logas yra Dievas tikrąją šio žodžio prasme. Michel'is Fédou'as taip pat pažymi, kad Justino doktrinoje, dalyvavimas Dievo Loge nėra vien supratimo reikalas, tai ir gyvenimo kokybės reikalas – svarbu gyventi „su (arba pagal) Logą“. (plg. Fédou M. p. 154).

5. Michel'is Fédou'as dar atkreipia dėmesį, kad Justino doktrina vėliau susilaukė paniekos ne tik dėl galimos subordinacijos apie kurią kalbėta, bet ir dėl to, kad neva ji helenizavo krikščionybę. Šią tezę ypač iškėlė protestantų istorikas Harnackas (XIX a.). Graikų mintis, pasak jo, įsiveržė į krikščionybę ir ją atitolino nuo evangelinės žinios tyrumo. Tačiau šią tezę greitai atmetė garsus dogmų žinovas Aloyzas Grillmeieris. Jis parodė, kad „helenizavimas“ įvyko tik formos atžvilgiu, tačiau turinio atžvilgiu patristiškoji Logo doktrina atsiskyrė nuo graikų filosofijos koncepcijų (plg. Fédou M. p. 155). Šis tvirtinimas vėlgi prieštarauja Panenbergo minčiai, kuri teigia, kad Dievo samprata tampa helenistinė, o ne žydiška (plg. Ramonas A, p. 206). Be to, jau parodyta, kad stoikų sėklinio Logo sąvoką Justinas transformavo. Šis Logas jau yra ne imanentinis materijos principas, kaip pas stoikus, bet Dievo Sūnus, toks, kokį išpažįsta krikščionys.

6. Michel'is Fédou'as pateikia paskutinę svarbią išvadą. Transformuodamas stoikų sėklinio logo sąvoką, Justinas iškėlė esminį krikščionių Dievo požymį – jo universalumą. Šis požymis parodo, kad krikščionių Dievas rūpinasi visa žmonija, nes jo Logas galėjo būti perteiktas visada ir visoms tautoms. O tie, kurie gyveno pagal Logą prieš jam tampant kūnu, jau galėjo būti vadinami „krikščionimis“. Logo sėklos egzistavo individualioje sieloje ir išganingai veikė ikikrikščioniškoje žmonijoje. Kita vertus, tvirtindama, kad Dievo Sūnus yra pasaulio Logas, ši doktrina parodo, jog krikščionybei protas yra svarbus, net jei ir Logas nėra beasmenis pasaulio principas, bet asmeninis Dievo Sūnus. (plg. Fédou M. p. 156).

7. Lieka vienas trūkumas: Justino doktrina dar neleidžia tiksliai mąstyti amžinąjį Sūnaus gimimą, kaip tai vėliau padarys Origenas, šv. Atanazas Aleksandrietis ir Nikėjos Susirinkimas.

Br. Lukas Skroblas OSB

 

Naudota literatūra

ANDRESEN C. Logos und Nomos. Die Polemik des Kelsos wider das Christentum, Berlin, 1955, De Gruyter.

ASTER VON E. Filosofijos istorija, Alma litera, Vilnius, 1995.

BAŽNYČIOS TĖVAI, Antologija, Sudarytojai D. Alekna, V. Ališauskas, Aidai, Vilnius, 2003.

FEDOU M., La doctrine du Logos chez Justin : enjeux philosophiques et théologiques, dans Kentron, n° 25, p. 145-158.

FEUILLET, A, art. « Prologue du quatrième Evangile », dans Dictionnaire de la Bible, supplément, t. 8, coll. 623 – 688.

FRANZEN A. Trumpa Bažnyčios istorija. Ardor, Marijampolė. 2004.

HOLTE R. Logos Spermatikos. Christianity und ancien philosophy according to St. Justin's Apologies, Studia Theologica, 12, p. 109-168.

KATALIKŲ BAŽNYČIOS KATEKIZMAS, Katalikų pasaulio leidiniai, Vilnius, 2012.

LATOURELLE, R., « Théologie de la Révélation », (coll. Studia 15), Paris, Desclée, 1969.

MUNIER C. (1994), L'apologie de saint Justin philosophe et martyr, Fribourg, Éditions universitaires (paradosis 39).

PUECH A., Les apologistes grecs du II siècle de notre ère, Paris ; Hachette.

RAMONAS, A., Doktrina apie Dievą Trejybę, Klaipėdos universiteto leidykla, Klaipėda, 2008.

SESBOÜE. B., « Histoire des dogmes : I. Le Dieu de salut », Paris, Desclée, 1994.

TATARKIEWICW. W. Filosofijos istorija, I. Senovės ir viduramžių filosofija. Alma littera. Vilnius. 2001.

VORGRIMLER, H., Naujasis teologijos žodynas, Kaunas, Katalikų interneto tarnyba, 2003.