Ar tikrai esi prisirišusi prie gyvenimo ?

„Galima būti sugniuždytam nuovargio dėl ilgos kelionės, dėl ilgo stovėjimo eilėje, bet tai irgi gyvenimas“, - tokį sakinį savo dienoraštyje užrašė Etty Hillesum, jauna žydė, kartu su kitais savo tautiečiais pasmerkta Aušvico žiaurybėms. Ši ir daugybė kitų jos minčių ragina sustoti, mąstyti ir kartu kelti gyvenimo, parodančio neteisingą savo veidą, klausimus. Sustoti prie minčių, kurios ypatingu ir kartu sunkiai užčiuopiamu būdu neša savyje pranašišką giliosios žmogaus egzistencijos tiesą ir sykiu neišmatuojamą slėpinį. „Aš jau žinau viską, – toliau savo dienoraštyje rašo Etty, – ir vis dėlto, man šis gyvenimas gražus ir pilnas prasmės. Kiekvieną akimirką“.

Ji žino, kad netrukus patirs žiauriausią ir neteisingiausią mirtį be priežasties, dėl nieko, vien dėl to, kad yra žydė. Neįsivaizduojamoms žiaurybėms įgyjant vis platesnį mąstą, jis dar savęs klausia: „Ar tikrai esi prisirišusi prie gyvenimo visame jo nuogume, kokia forma jis tau beprisistatytų ?“.

Būti čia dėl visų

Skaitant ir apmąstant tokias Etty mintis nesinori tikėti, kad jos gali būti visuotinės. Jos neša savyje, regis, per stiprų paradoksą, negana to, kvepia mazochistinėmis tendencijomis, noru save sunaikinti, laisvai ir savanoriškai tampant žiauraus likimo auka. „Gerai, – rašo ji, – norima mūsų totalaus sunaikinimo; šį naują tikrumą – priimu. Aš tai jau žinau. Neprimesiu kitiems savo baimių ir saugosiuosi bent kokios pagiežos, jei jie nesupranta kas vyksta su mumis, žydais. [….] ir toliau matau, kad gyvenimas yra prasmingas, taip, prasmingas nepaisant to, kas vyksta“. Sunku tikėti šių minčių universalumu, nesimato, kaip jos gali turėti objektyvų pamatą žmonijos patirtyje. Vis dėlto, savo patirtį Etty susiejo su visais: „Norėčiau būti, bet būti čia dėl visų“ […] „Gyvenimas ir mirtis, kančia ir džiaugsmas, palūžusių kojų pūslės, už medžio augantis jazminas, persekiojimai, nesuskaičiuojamos žiaurybės, viskas, viskas yra manyje ir sudaro galingą visumą, visa tai priimu kaip nedalomą totalumą ir pradedu vis labiau ir labiau suprasti šios logikos visumą. Norėčiau gyventi ilgai, kad vieną dieną tai paaiškinčiau. Tačiau jei tai man neduota – tegu, kitas tai padarys mano vietoje, kitas perims mano gyvenimo giją, kur ji bus nutrūkus“.

Neįstengiu nekęsti žmonių

Tokios Etty Hillesum mintys įgauna stulbinantį paradoksą, kai ji žvelgia į savo agresorius. „Nepaisant visų kančių, – rašo ji, – neįstengiu nekęsti žmonių“. Toliau ji teigia: „Mūsų baigčiai, greičiausiai apgailėtinai, žvelgiu į akis ir padariau jai vietos mano gyvenimo supratime [….] Nejaučiu nei kartėlio nei maišto, triumfavau prieš savo sugriuvimą“. Ji pateikė ir įžvalgas, kurių nepriėmė jos tautiečiai: „Įvykiai įgavo per dideles proporcijas, per daug demoniškas, kad galėtume reaguoti su asmenine pagieža ir perdėtu priešiškumu“. Visame šiame absurde, ji ir toliau kabinasi į gyvenimą: „Jeigu mums ir nepaliks nieko, virš mūsų visuomet bus visas dangus […] Gyvenimas yra gražus ir pilnas prasmės savo absurde, jei mokomės jį nešti visą savyje jo visumoje; tuomet gyvenimas, vienaip ar kitaip, sudaro tobulą visumą. Jei tik atsisakome arba norime išimti kai kuriuos elementus, jei tik sekame savo malonumu ir kaprizais, kad įsileistume vieną gyvenimo aspektą ir atmestume kitą, tuomet gyvenimas tampa absurdu“.

Aš tau padėsiu, mano Dieve, neužgesti manyje

Nebūdama giliai tikinti, ji vis tik išsakė stebėtinos gelmės mintis Dievo atžvilgiu. Pirmiausia, ji ragina Dievą užmiršti: „Reikia užmiršti tokius žodžius kaip Dievas, Mirtis, Kančia, Amžinybė. Reikia tapti tokiu pat paprastu ir nebyliu kaip augantys javai ar krintantis lietus. Reikia pasitenkinti tuo, kad esi“. Tačiau kitur ji išsako begalinį pasitikėjimą Dievu: „Galima mane sulaužyti fiziškai, bet tai viskas.[...] visa tai yra mažmožis lyginant su mano begaliniu pasitikėjimu Dievu ir mano vidinio gyvenimo gebėjimais“. Ji pereina į neįtikėtiną atsakomybę Dievo atžvilgiu: „Jei Dievas jau man nebepadeda, dabar mano eilė jam padėti [...] Aš tau padėsiu, mano Dieve, neužgesti manyje, tačiau negaliu nieko garantuoti iš anksto. Man pasirodo aišku, kad ne tu gali mums padėti, bet mes turime tau padėti, o tai darydami, mes padėsime sau. Vienintelis dalykas, kurį galime išsaugoti šioje epochoje (ir tai svarbiausias dalykas) – tai truputis tavęs mumyse, mano Dieve […] Kai baimės mane apima, sakau sau: „Tu, kuri teigi, kad tiki Dievu, būk truputį logiška, atsiduok jo valiai ir pasitikėk. Neturi teisės rūpintis rytojumi [...] Vienintelis žmogiško orumo gestas, kuris mums lieka šioje žiaurioje epochoje – tai atsiklaupti prieš Dievą“. Galiausia ji prisipažįsta: „Tu mane pastatai prieš giliausius slėpinius, mano Dieve“.

Ko galime pasimokyti iš Etty?

Po šios Etty patirties (kuri ir piktina ir, galbūt, pykina) kyla klausimas: kiek ji yra ar gali būti teisi šiandien, kai visas pasaulis ir juo labiau kiekvienas sąmoningas lietuvis yra sudrebintas Krymo krizės? Po 24 metų krauju ir kančiomis užtarnautos neįkainojamos ramybės staiga vėl lenda į paviršių slibino galvos. Atrodė, jau negrįžtamai sunaikintas ir štai jis vėl riaumoja. Be abejo, negalima dabartinės padėties lyginti su Holokaustu. Nei Lietuvai nei kitai šaliai negresia totalus sunaikinimas. Tačiau baimė egzistuoja. Vieni jos nejaučia, kiti – šiek tiek, bet nemažai žmonių išgyvena stiprų nerimą, maža to, panišką baimę. Todėl ir drįstame klausti: kaip gyventi Etty įžvalgomis šiandien, - Etty, kuri juodžiausios tamsybės atmosferoje išgyveno gyvenimą? Kaip ji gali būti pranašė šiandienės baimės akivaizdoje?

Pirmiausia, turbūt, ji mus moko pažvelgti savo baimei į akis, sutikti, kad ji reali, kad šiuo metu ji tiesiog yra, o tobulo saugumo tiesiog nėra. Sutikti bijoti, nebėgti nuo tikrovės, mokytis dabarties, bet kartu nesistengti maitinti šios baimės neprotingomis ir pernelyg emocionaliomis diskusijomis – tokios mintys plaukia iš Etty patirties. Sutikti bijoti, nuo baimės nesislapstyti, bet kartu mokytis su ja nesitapatinti, atsitraukti, pažvelgti į ją iš šalies.

Žvelgiant į Etty patirtį, neatrodo, kad toks tikrovės priėmimas veda žmogų į žiauraus, fatalistinio ir neteisingo likimo gniaužtus. Pacituokime dar vieną jos mintį: „..dabar paaukoti mirčiai tik gabalėlį šio gyvenimo, dėl mirties baimės ir atsisakymo ją priimti, visa tai geriausias būdas laikyti tik mažą gabalėlį sužaloto gyvenimo, vos verto pavadinti gyvenimu. Tai gali atrodyti kaip paradoksas. Šalindami mirtį iš savo gyvenimo, atitraukiame save nuo pilno gyvenimo, o integruodami mirtį į gyvenimą, gyvenimą išplečiame ir praturtiname“. Toks paradoksas verčia klausti: kaip dabartinė baimė, perdėm negatyvi tikrovė, gali vesti į gyvenimą? Kaip ji gali turėti savyje gyvenimo? Kokiu būdu joje gali slypėti gyvenimas? Ar galima iš jos kažką pasiimti? Ar ji gali atnešti naujos gyvenimo kokybės? Kaip atsisakydamas bijoti, pagal Etty mintį, iš tikrųjų nusigręžiu nuo gyvenimo?

Įprasminti baimę kartu

Etty Hillesum ne kartą kartojo, kad reikia mokėti kentėti vienumoje ir neprimesti savo baimių kitiems, tačiau turbūt galima pasakyti ir kitaip: reikia mokytis bijoti kartu. Mokytis suprasti, kad kenčiu ne vienas, mokytis išgyventi skausmą drauge. O tai reiškia, kad reikia susitikti reguliariai, reikia mokytis būti kartu reguliariai, būti kartu dėl to, kad bijoti kartu yra lengviau ir prasmingiau; bijoti kartu turbūt ir veda į teisingą bijojimą ir teisingą buvimą baimės atžvilgiu. Autentiškas baimės išgyvenimas bus ko gero viena iš tikriausių šios gavėnios pasninko ir apsimarinimo formų. Tačiau bijoti kartu vardan ko? Baimės išgyvenimas kartu bus įprasmintas, jei bus vienijamas su Tuo, kuris pasiekė patį žmogiškosios baimės dugną, įimdamas savin visą pasaulio baimę, ją pilnai išskaudėdamas ir sykiu istoriją pakreipdamas kita linkme bei atimdamas iš blogio jo viešpatavimą. Blogis nebegali naikinti žmogaus iki galo. Kurį laiką jis siaučia, niokoja, vis sugrįžta, bet kartu jis laikinas, parodęs savo galią, jis visuomet pasišaukia ramybės ir tvarkos laiką.

Kartu į tikrąjį gyvenimą

Etty atsakomybė Dievo atžvilgiu – išties pranašiška. Išsaugoti gyvenimą mumyse – tai imtis atsakomybės už Dievo išsaugojimą savyje, kituose, visuomenėje. Išsaugoti bent truputį Dievo savyje, nes tik Dievo saugojimas stabdo pragaro veržimąsi į žemę, tik Dievo regimas buvimas stabdo žemės ir žmonių naikinimą. O Dievas apčiuopiamas tampa tik ten, kur du ar trys susirenka jo vardu; tik ten, kur žmonės trokšta išgyventi Dievą kartu. Tik tokiame susirinkime gailestingoji Dievo meilė, apreikšta Jėzuje Kristuje, gali būti liejama į tuščią erdvę, tik tokioje erdvėje žmonės gali teisingai bijoti kartu, nes tik tokioje erdvėje jie gali mąstyti ir pamažu skverbtis šv. Pauliaus žodžius: „Kas gi mus atskirs nuo Kristaus meilės: ar vargas, ar priespauda, ar persekiojimas, ar badas, ar nuogumas, ar pavojus, ar kalavijas? (Rom 8, 35). Todėl išsaugoti truputį Dievo mumyse – tai nebūti atsiskyrus nuo Kristaus meilės, o ši leidžia tvirtai tikėti štai kuo: kad ir kokie baisumai užklups mūsų gyvenimus, galiausiai mes neprarasime Dievo globos. Tad baimė kartu su Tuo, kuris išgėrė visą žmogiškos baimės taurę, turi vesti į pamatinę gyvenimo viltį ir sykiu į tikrąjį gyvenimą.

Tokia yra gilioji Etty patirtis, per juodžiausias tamsumas vedusi ją į gyvenimo visumą. Nors Etty ir nebuvo krikščionė (tiesa, evangelijas ji skaitė), tačiau jos mintys paliečia pačią krikščioniškosios žinios esmę. To nežinodama, iš tikrųjų, ji įėjo į Kristaus gyvenimo logiką; pačiu autentiškiausiu būdu ji aukojo save kaip gyvą, šventą, Dievui patinkančią auką, kaip dvasinį garbinimą (Rom 12,1), galiausiai tapo deginamąja auka.

Tokia patirtis leidžia užbaigti mūsų mąstymą vieno nežinomo kalinio malda, kuris taip pat, nors ir nepažindamas Kristaus, tapo alter Christus (kitu Kristumi), nes tobulai įėjo į Kristaus savęs dovanojimo Tėvui dinamiką. Revensbriuko koncentracijos stovykloje ant skiautelės popieriaus jis parašė maldelę ir paliko ją prie mirusio vaikelio kūno: „O Viešpatie, atsimink ne tik geros valios žmones, bet ir piktos. Neatsimink, kiek skausmo jie mums sukėlė, tik atsimink vaisius, kuriuos tas skausmas nešė – mūsų draugystę, mūsų ištikimybę, mūsų nuolankumą, mūsų drąsą, mūsų dosnumą, širdies gerumą, iš to išaugusį, ir kai ateis laikas jiems stoti prieš teismą, tegu šie mumyse subrandinti vaisiai jiems dovanoja atleidimą“.

Pagaliau visa ši patirtis yra tokia stipri ir taip pranokstanti normalų gyvenimo supratimą, kad reikia pakartoti Etty žodžius: „Tu mane pastatai prieš giliausius slėpinius, mano Dieve“, bet – pridurkime – „tai irgi gyvenimas“.

2014-03-27

Br. Lukas Skroblas OSB